Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasinės aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. (1 Pt 2, 4-5)

Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu (2 Pt 3, 18)

Nei sodintojas ką reiškia, nei laistytojas, tik Dievas augintojas. Sodintojas ir laistytojas yra viena, bet kiekvienas gaus atlygį pagal savo triūsą. Juk mes esame Dievo bendradarbiai, o jūs Dievo dirva, Dievo statyba. (1 Kor 3, 7-9)

…Jums netrūksta jokios dovanos, belaukiant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apreiškimo. Jis ir išlaikys jus iki galo be priekaišto mūsų Viešpaties Jėzaus [Kristaus] dienai, nes Dievas, pašaukęs jus į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bendrystę, yra ištikimas.
(1 Kor 1, 7-9, Naujas ekumeninis vertimas)

Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. ( Apd 4, 32)

Prieš tai, dvejose apybraižose, kalbėjau, kaip 1989 – 1993 m. praėjo didelė dvasinio prabudimo banga ne tik Lietuvoje, bet visose buvusiose posovietinėse šalyse. Gausiai užgimė naujos evangelinės, charizminės bendruomenės, atsikūrė tradicinės bažnyčios tautų miestuose bei miesteliuose.

„…pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4, 35b)

Praeitą mėnesį pirmoje apybraižos dalyje apžvelgdama Šiaulių bažnyčios užgimimą 1989 – 1991 m. jau minėjau, kad visa tauta buvo apimta laisvės ir dievoieškos troškimo. Todėl galima sakyti, kad tais metais mes, lietuviai, kaip ir kitos posovietinės šalys, išgyvenome unikalų valstybinį atgimimą, bei dvasinį prabudimą, kai sielos sunoksta tikėjimo pjūčiai, o tautos „boluoja“ nelyg prinokę laukai, kaip pastebi Jėzus Jono evangelijoje (Jn 4, 35-38.). Tuomet būna surenkamas vaisius amžinam gyvenimui. Šitokią didelę, istorinę sielų pjūtį patyrėme suirus sovietų bedieviškai imperijai.