Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 776

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Sielų pjūtis, bažnyčios augimas ir jos statymas – 1991 / 1993 m. (II)

2021 3 vasario | Apybraižos, Straipsniai

  1. Pradžia
  2. »
  3. Straipsniai
  4. »
  5. Apybraižos
  6. »
  7. Sielų pjūtis, bažnyčios augimas ir jos statymas – 1991 /...

…pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4, 35b)

Praeitą mėnesį pirmoje apybraižos dalyje apžvelgdama Šiaulių bažnyčios užgimimą 1989 – 1991 m. jau minėjau, kad visa tauta buvo apimta laisvės ir dievoieškos troškimo. Todėl galima sakyti, kad tais metais mes, lietuviai, kaip ir kitos posovietinės šalys, išgyvenome unikalų valstybinį atgimimą, bei dvasinį prabudimą, kai sielos sunoksta tikėjimo pjūčiai, o tautos „boluoja“ nelyg prinokę laukai, kaip pastebi Jėzus Jono evangelijoje (Jn 4, 35-38.). Tuomet būna surenkamas vaisius amžinam gyvenimui. Šitokią didelę, istorinę sielų pjūtį patyrėme suirus sovietų bedieviškai imperijai.

Todėl 1991 – 1993 m., naujai užgimusios bažnyčios toliau aktyviai dalyvavo nuimant dvasinį derlių amžinam gyvenimui Lietuvos miestuose. Su mumis įvyko panašiai, kaip Jėzus pasakė savo apaštalams, kurie matė gausų samariečių atsivertimą: „Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“ (Jn 4, 34). Ką matė mūsų akys, nedažnai, gal kartą ar du, įvyksta vienos kartos gyvenime – didelė sielų pjūtis. Manau, teisinga būtų pastebėti, jog mes Dievo valia įstojome į prieš mus ėjusių kartų, mūsų senelių, tikinčių žmonių, sunkų ir „nematomą“ darbą. Bedieviškoje melo imperijoje sovietmečio tikintieji buvo nuožmiai persekiojami, represuojami, demonizuojami ir visiškai išstumti į visuomenės paraštes. Jie kantriai tikėdami ir melsdamiesi pureno kietą ateistinę dirvą, laistydami jas kruvinu kentėjimų prakaitu. Neiškeitė tiesos į neteisybę, bet meldė laisvės ir su viltimi laukė, kada žlugs režimas, taip pat rizikuodami savo gyvybe darbavosi pogrindyje. Dievas gi geležinės uždangos sąlygomis brandino sielas vidiniam atgimimui visoje Sovietų sąjungoje.

Padvelkus naujam nepriklausomybės vėjui, Šventoji Dvasia palietė mus, naujos kartos jaunimą, kuris drąsiai įstojo į prabudimo darbą. Tai vertinu ne kaip mūsų nuopelną, bet kaip pjūties Šeimininko valią, Jo malonę. „Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renka vaisių amžinajam gyvenimui, kad kartu džiaugtųsi ir sėjėjas, ir pjovėjas“. (Jn 4, 36) Kartą, jau kiek vėliau, viena vyresnio amžiaus sesuo Kristuje, iš metodistų bažnyčios, per ekumenines pamaldas priėjusi prie manęs pasakė: „Prisimenu, kaip jūs 1990 – 1993 m. drąsiai giedojote ir skelbdavote Evangeliją gatvėse, o žmonės miniomis melsdavosi. Matydama tai mano siela tuomet be galo džiaugdavosi, jog Geroji naujiena sklinda mūsų mieste, Lietuvoje. Nors mes buvome senai tikintys, nebūtume pajėgę to padaryti, ką darėte jūs“. Šis liudijimas aiškiai parodo, kaip gali kartu džiaugtis sielų pjūtimi ir sėjėjai, ir pjovėjai.

Žinoma, toks didžiulis jaunimo judėjimas, auganti atgimusių žmonių bendruomenė, neliko nepastebėta. Iš vienos pusės, kai pamokslavome Evangeliją gatvėse ir renginiuose, tai nešė didelį vidinį džiaugsmą sovietinio režimo išalintiems žmonėms, ypač jauniems, kurie visuomet atviri naujumui. Dauguma „gerte gėrė“ skelbiamą tikėjimo tiesą, džiugiai perteikiamą Gerąją naujieną apie išgelbėjimą. Iš kitos pusės, naujas dvasinis judėjimas netrukus sulaukė nemenkos konfrontacijos, pagal senas, panašias į komunistines, tikėjimo persekiojimo schemas, kai žmogaus teisės pažeidžiamos. Pasipylė daug rezonansinių straipsnių ne tik Šiaulių, bet ir kitų miestų spaudoje. Šiauliuose susikūrė „motinų prieš sektas“ komitetas, o miesto savivaldybė subūrė komisiją tirti bažnyčios veiklą, stebėjo pamaldas, buvau kviečiama į kai kuriuos uždarus pokalbius savivaldybėje, mano vyras lankėsi miesto tarybos posėdžiuose, kur teko aiškinti padėtį, puolamam visokių „išpūstų“ kaltinimų, taip pat universiteto vadovybė perspėjo studentų tėvus dėl kontakto su bendruomene ir t.t. Šiandien stebint politinius demokratinio išsivadavimo neramumus kaimyninėse šalyse, Baltarusijoje ir Rusijoje, pasimato identiškos režiminių ideologijų susidorojimo schemos su žmonių laisve ir teise, kurios nepakito nuo sovietinių laikų. Plačiai naudojami viešieji ryšiai juodinant, demonizuojant ir iškreipiant informaciją, kuriamos komisijos, vykdomi sufabrikuoti teismai, įtraukiami tėvai universitetuose, prašoma kontroliuoti jaunimą ir neleisti jam dalyvauti taikingose eisenose. Jokioje demokratinėje šalyje nepamatysime to, kad universitetų vadovybė kreiptųsi į tėvus dėl studentiško jaunimo teisių laisvai reikšti savo mintį suvaržymo. Žinoma, mūsų atveju buvo bandymas suvaržyti tikėjimo laisvę, taikant „senus metodus“, kurie dar buvo gajūs neseniai iš sovietizacijos ištrūkusioje visuomenėje, nors jau turėjome konstitucinę teisę, kuri skelbė tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę, atvirą galimybę skleisti tikėjimo tiesas. Šiandien dažnai pagalvoju, jei tai būtų vykę keliais metais anksčiau, pavyzdžiui 80-ųjų metų pradžioje, galėjome ir rimčiau nukentėti nuo prokomunistinės ir ateistinės nomenklatūros. Tačiau tuomet priešiškumą priėmėme taip, kaip Kristaus mokinystės žymes: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.“ (Mt 5, 11)

Pamenu, kai 1991 m. gegužę man paskambino laikraščio „Šiaulių naujienos“ redaktorė Nijolė Jurgilienė ir maloniai pakvietė pokalbiui, sakydama, kad nori pristatyti naujos bažnyčios veiklą miesto visuomenei. Geranoriškai sutikau duoti interviu. Susitikome redakcijoje, pora valandų šiltai bendravome. Po kelių dienų ar po savaitės pasirodė rezonansinių, ironiškų straipsnių serija, kurie mane nustebino – „Pastorė Anželika. Bažnyčios „Tiesos žodis“ ir jos tragikomiškieji gyvenimo paveikslai“ (1991.V.22 – 1991.V.23). Nesitikėjau tokio posūkio, nes redakcijoje kalbėjau atvirai, nuoširdžiai. Visuomenėje šie straipsniai sukėlė kontroversiškos diskusijos bangą, vieni kaltino, kiti teisino, kažkas klijavo pro-komunistines „sektantų“ etiketes, nes sovietinėje valstybėje visi tikintieji buvo vadinami sektantais, tačiau kai kurie samprotavo jau visiškai demokratiškai, suprasdami žmonių pasirinkimų laisvę. Maždaug po metų (1992 m. kovo 18 d.) pasirodė kita publikacija redaktoriaus Valdo Vertelio „Garbina tą patį Jėzų“, kitame miesto laikraštyje „Šiaulių kraštas“. Su šiuo laikraščiu teko nemažai bendradarbiauti. Laikraščio išpirktame plote publikavome savo atsakymus, taip pat „Šiaulių krašto“ redakcija padėjo mums maketuoti pirmuosius mūsų laikraščio „Tiesos žodis“ numerius. Visai šiai situacijai aptarti reikėtų atskiros temos ir kito formato. Suprantama, nors valstybėje žengėme pirmuosius demokratėjimo žingsnius, vis tik mūsų melodingos, šiuolaikinės giesmės, Evangelijos pamokslavimas gatvėse, kultūros centruose, Vilniaus sporto rūmuose buvo visiškai naujas reiškinys ilgus metus ideologinio vienodumo kaustomai visuomenei. Todėl tai kėlė prieštaringas reakcijas. Tuomet Lietuvos demokratija buvo dar gležna, žengė pirmuosius žingsnius, o tautos naujoje konstitucijoje prie tikėjimo laisvės buvo įtvirtinta konfesinė diferenciacija – išskirtos tradicinės, valstybės pripažintos ir netradicinės bendruomenės, kas suponavo tikinčiųjų juridinį supriešinimą, paskirstė į labiau privilegijuotas ir mažiau privilegijuotas bendruomenes. Nežiūrint viso to naujos bažnyčios toliau gyvavo, plėtėsi augo ir brendo.

Atvirkščiai, kilusi plati diskusija spaudoje ne atstūmė žmones, bet traukė labiau domėtis tikėjimu ir nauju reiškiniu, kuris, suprantama, buvo dar nepažįstamas posovietiniam žmogui.

Giedrė Kavaliauskaitė Grybienė, bažnyčios narė, savo dienoraštyje (metraštyje) kalbėdama apie 1991 metus, gan tiksliai užfiksavo tokią dinamiką:

„1991 m. gegužės 25 d. vyko evangelizacija prie ,,Buratino”. Pamokslavo Gintulis (Gintautas Tumulis) ir Sauliukas (Saulius Budinas)… Susirinko labai daug žmonių po Nijolės Jurgilienės straipsnio ,,Šiaulių naujienose”, ,,Pastorė Anželika. Bažnyčia ,,Tiesos žodis” ir jos tragikomiškieji gyvenimo paveikslai” (1991.05.22). Buvo trys šaukimai melstis išpažinimo malda. Iš viso įtikėjo 45 žmonės. 10 pradėjo melstis kitomis kalbomis.
Tais metais susirinkimų metu įtikėdavo 10-25 žmonių. Melsdavomės dėl Šv. Dvasios krikšto, žmonės prisipildydavo Šventosios Dvasios, pradėdavo melstis kitomis kalbomis. 1991 m. ,,Šiaulių naujienose“ paskelbėme apie mūsų bažnyčios susirinkimus, vykstančius trečiadieniais 19 val. ir sekmadieniais 10 val. ,,Palydovo“ kino teatre.
1991.12.01 bažnyčios narių susirinkime pranešta, kad per metus bažnyčia išaugo dešimt kartų. Turime 200 narių.
1991.12.25 kalėdinis susirinkimas. Įtikėjo 50 žmonių.“

Išties, jaudinantis augimas, kurį patyrėme per pirmuosius tris bažnyčios gyvenimo metus, 1991 – 1993 metais. Per 1991 – 1992 m. Šiauliuose atgailos malda meldėsi per 2 500 žmonių (Laikraštis “Tiesos žodis”, 1993.02, Nr 3 (8)).

Spausdintas žodis

Evangeliją pamokslavome ir žodžiu, ir raštu. Rašytas, spausdintas žodis mus lydėjo nuo pat bažnyčios susikūrimo pradžios. Trumpus Evangelijos pamokslus su kvietimu į pamaldas spausdinome miesto laikraščiuose nuo 1991 m. Kai miesto spaudoje pasipylė rezonansiniai straipsniai apie bažnyčią, nuo 1992 metų rašėme ne vieną apologetinį atsakymą ar pažintinį straipsnį išpirktame laikraščio „Šiaulių kraštas“ plote. Pasirodė Zigmo Pociaus straipsnių serija „Tiesos žodis“ – nieko naujo“, „Įvadas į Bibliją“, Ingos Urbonavičiūtės straipsniai, pristatantys bažnyčios įvykius ir veiklą, mano dvasinių pagrindų straipsneliai. Visos šios publikacijos buvo ir mūsų bažnyčios laikraščio užuomazgos.

Kadangi norėjome patys daugiau rašyti, skleisti Evangeliją bei ugdyti tikinčiųjų Švento Rašto pažinimą užrašytu būdu, taip pat pasakoti savo liudijimus, kaip Dievas padėjo įveikti gyvenimo sunkumus, 1992 metais rugsėjo mėnesį išleidome pirmąjį bažnyčios laikraščio „Tiesos žodis“ numerį. Jis buvo vieno lapo, dviejų puslapių. Tokius leidome iki 1993 m. Vėliau buvo dvigubi, keturių puslapių. Laikraštį spausdinome iki 1996 m. gruodžio, iš viso buvo išleista 90 „Tiesos žodžio“ numerių.

Kaip užgimė pirmieji laikraščio numeriai savo prisiminimais maloniai pasidalino laikraščio redaktorė Inga Urbonavičiūtė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti pedagoginį darbą Velso vidurinėje mokykloje (Didžioji Britanija):

Visada turėjau meilę rašytam žodžiui. Tuomet, kai nusprendėme leisti laikraštį, buvom pilni įkvėpimo ir begalinio noro dalintis Dievo žodžiu bei gerąją naujiena su visais. Pirmoji kopija – pirmasis maketavimo modelis – buvo parašytas ranka ir beveik nupieštas su detalėmis. Apie kompiuterinę grafiką tada jokio supratimo tikrai neturėjome. Pirmieji numeriai buvo maketuojami ir leidžiami ‘Šiaulių krašte’ – tuometiniame vietiniame laikraštyje. Iš kur tada tiek drąsos ir nenuilstamos energijos – net neįmanoma nusakyt. Vietinis redaktorius tada žinojo mūsų vardus, ir mes užtrukdavom redakcijoje ilgai, nes jie mums uždavinėdavo klausimus apie Dievą ir jo kelius. Mūsų širdys buvo pilnos idėjų ir naujų užmojų. Jautėmės neveik Martynas Mažvydas, dalindamiesi gerąja naujiena. Tiražas vis didėjo, ir mūsų veikla išsiplėtė.

Labai vertiname Ingos ir visos komandos įdėtą triūsą į visą laikraščio gyvavimo procesą ir šiandien linkime Tau, miela Inga, sėkmės bei Dievo palaimos dabartinėje pedagoginėje veikloje ir darbe.

Laikraštyje publikavome dvasinius straipsnius, pažintis su svečiais, krikščionybės istorijos apybraižas, dalinomės žmonių tikėjimo patirtimis, liudijimais, atspindėdavome bažnyčios naujienas, įvykius, faktus, kūrybą, sveikinome sutuoktinius. Ilgainiui bažnyčioje įsigijome kompiuterius ir subūrę redakcinės kolegijos komandą (redaktorė Inga Urbonavičiūtė, teksto koreguotoja Virginija Siniauskienė, maketuotoja ir dizainerė Vanda Grigorovič, fotografė Vaidė Dambrauskaitė, korespondentas Zigmas Pocius), įkūrėme darbo kabinetus „Tauro“ patalpose. Laikraščio tiražas augo, nes dvasinių skaitinių lietuvių kalba beveik nebuvo, o žmonės troško pažinti Šventojo Rašto tiesas. Be to laikraščius dalindavome evangelizacijų metu, kad klausytojai galėtų daugiau sužinoti apie mus iš pirmų šaltinių, kas mes esame. Redakcinė kolegija dirbo tiek prie laikraščio medžiagos ruošimo, maketavimo ir spausdinimo, tiek prie knygų leidybos.

Visai netrukus pasirodė ir pirmoji dvasinio turinio mano autorinė knygelė – „Šventumo jėga“ (1993 m.), išleista 10 tūkst. egzempliorių. Ji buvo parašyta pasakyto pamokslo pagrindu ir nagrinėjo Dievo šventumo temą, kas trukdo mums Jį girdėti, kaip žmogui būti laimingu, kaip atpažinti nuodėmę skirtingose sferose. Jau aukščiau minėjau, jog lietuvių kalba stigome dvasinių skaitinių, tad ji greitai išsiplatino. Ši kukli, nedidelio turinio knygelė buvo mielai sutikta 1993 m. „Gyvosios evangelijos“ konferencijoje. Tuomet misionierius iš Švedijos Karlas Gustavas Severinas, tarnavęs konferencijoje, pastebėjo, kad tai pirmoji kregždė, bet ne paskutinė. Knygelė turės „savo brolių ir sesių“. Kitais metais pasirodė dar viena mano knygelė – „Kalno pamokslas“ su Vandos Grigorovič iliustracijomis (1994). Leidykla „Tiesos žodis“, įregistruota 1992 m., vėliau išleido daugiau knygų įvairių autorių.

Na, o vartant senus laikraščio „Tiesos žodis“ numerius, susiduriu su autorių, tikinčiųjų ir redakcinės kolegijos veržlumu, entuziazmu, viltingumu, kūrybine energija ir meile Dievui bei tiesai. Puikiai tai atspindi Inetos Vilkaitės eilės („Tiesos žodis“, 1993 m. gruodžio mėn.).

Tik dabar aš žinau,
Kad būti – tai šventė.
Tik dabar pažinau
Tikrą norą gyventi.

Atsikėliau parklupus –
Jau dabar niekados
Nepatrauksiu nuo lūpų
Jo taurės sklidinos.

Nepaleisiu Jo rankos,
Nepamesiu tiesos.
Jo šlovės balti paukščiai
Teplasnos, teplasnos…

Mokinystė, bažnyčios statymas ir jos tarnysčių augimas

1991 – 1993 m. augant bažnyčiai ir įtikėjusių skaičiui, augo ir įvairios bažnyčios tarnystės. Bažnyčią kūrėme drauge – statėme nuo „nulio“, todėl teko novatoriškai ir kūrybingai organizuoti bažnyčios gyvenimo veiklą, įvairias funkcijas bei tarnystes. Tarnystės atliepė į tikinčiųjų ir bažnyčios poreikius, jos buvo įvairios, gana gausios.

Pirmiausia, rūpinomės tikinčiųjų mokinystės klausimu, kėlėme tikslą mokyti kiekvieną įtikėjusį sekti Kristumi asmeniškai, pažinti Šventąjį Raštą – pagrindinį krikščionių tikėjimo šaltinį. Tam tikslui pasiekti naudojome įvairius mokymo būdus. Prie bažnyčios įkūrėme 1991 – 1992 m. – devynis mėnesius trukusią maldos mokyklą, kurioje pirmais metais dėsčiau aš ir iš Vilniaus bažnyčios kviečiami pastoriai (Giedrius Saulytis, Gabrielius Lukošius) bei pamokslininkai (Kastyti Matulionis, Daiva Bičev), taip pat talkino mūsų bažnyčios pamokslininkai Gintautas Tumulis, Saulius Budinas. Pirmą laidą baigė 49 studentai. O antroje, jau Biblijos mokyklos, laidoje 1992 – 1993 m. visi dėstytojai buvome vietiniai – gausi Šiaulių bažnyčios pamokslininkų komanda (Gitnautas Tumulis, Romas Tuominis, Gintaras Kušleika, Linas Bražukas, Aidas Krikštaponis, Rūta Tumulienė, Inga Urbonavičiūtė, Jovita Bražukienė) ir aš. Ją baigė apie 70 studentų iš Šiaulių ir įvairių krašto bažnyčių. Nuo tų metų paprašiau, kad Gintautas Tumulis kuruotų ir administruotų visas Šiaulių Biblijos mokyklos laidas.

Studentams mokymosi procese svarbu buvo pažinti pamatines Šventojo Rašto tiesas apie tikėjimą, malonę ir teisumą, Bibliją, maldą, šlovinimą, bažnyčią, žmogaus paskirtį, Dvasios dovanas, tarnystę ir pritaikyti tai dvasinėje praktikoje. Todėl tikintieji buvo mokomi ne tik melstis, šlovinti, bet ir pamokslauti, dalintis tikėjimo žinia. Kiekvienas studentas su savo grupės vadovu turėjo evangelizmo praktiką miesto gatvėse. Tokia mokymosi programa ir dinamika nešė gana gerą vaisių. Kasmet, po devynių mėnesių studijų, bažnyčioje užaugdavo nauji tarnautojai įvairioms tarnystėms. Biblijos mokykla paruošė tarnautojus ne tik Šiaulių bažnyčiai, bet ir visoms įkurtoms Šiaulių krašto bendruomenėms.

Kitas būdas augti ir mokytis buvo ne tik maži tikinčiųjų kassavaitiniai susitikimai – namų grupelės (tuo metu bažnyčioje buvo 206 nariai ir 24 namų grupelės), bet ypatingai tuomet brandinę didieji renginiai – konferencijos ir seminarai, vykę įvairiuose Lietuvos miestuose, kuriuos rengė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių bažnyčios.

Nuo 1991 m. garsiausia ir didžiausia konferencija Lietuvoje buvo „Gyvosios evangelijos“ konferencija, kurią organizavo Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis“, o inicijavo jos ilgametis pastorius – Giedrius Saulytis. Jis dalindavosi dvasinėmis kryptimis bažnyčioms Lietuvoje, pavyzdžiui 1992 m. pabrėžė žinią apie tautinės bažnyčios svarbą, kuri atneša atsakymus tautai. „Štai, ko reikia Lietuvai – širdingos atgailos prieš Visagalį Dievą!“ Jis prisiminė ir pranašiškus M. Mažvydo žodžius iš pirmosios Lietuvos knygos „Katekizmas“ (1547): „Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo, nūn šitai vis jūsump atėjo“. Mažvydas kalbėjo apie evangelijos mokslą, kurio trokšta tautos. Mes matome išsipildant tuos žodžius, nors pats autorius to nematė. Tai ateina į Lietuvą šiomis dienomis“, – kalbėjo pastorius Giedrius S. (iš I. Urbonavičiūtės straipsnio, „Didžiojo Lietuvos pranašo žodžiai pildosi“, „Šiaulių kraštas“,1992 rugpjūčio 27 d., 3 psl.).

Suvažiuodavome į konferenciją vienai savaitei iš visos Lietuvos ir gretimų tautų, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Susirinkdavo daugiau nei keli tūkstančiai tikinčiųjų į Sporto rūmų salę – didžiausioje to meto Lietuvos auditorijoje. Labai įsikvėpdavome Dievo žinia, kurią pamokslavo ir Lietuvos, ir užsienio pastoriai, misionieriai, skambėdavo bažnyčių šlovinimo grupių, jungtinio choro atliekamos giesmės. Iš Šiaulių važiuodavome visa bažnyčia ir mėgdavome nusipaveiksluoti ant Sporto rūmų laiptų vienos pertraukos tarp susirinkimų metu. Nuo 1992 m. buvau kviečiama pastoriaus Giedriaus Saulyčio joje taip pat pamokslauti. Visi jautėmės dvasios bendražygiais.

Kiti miestai taip pat turėjome savo didesnius renginius. Kaune būdavo organizuojami šlovinimo seminarai, o mes Šiauliuose nuo 1992 m. turėjo – Žiemos seminarą, kuriame sulaukdavome svečių iš visos Lietuvos ir užsienio. Klaipėda organizuodavo vasarą stovyklas šeimoms „Sos šeima“. Visi gyvenome dvasiškai aktyvų gyvenimą.

Prisimenu to meto savo tarnystės intensyvumo ritmą. Buvau užimta įvairiu patarnavimu bažnyčioje – pamokslavimu, mokymu, rašymu, konsultavimu, susitikimais su lyderiais ir tarnysčių komandomis, kiekvieną savaitės dieną, kiekvieną savaitgalį: 3 dienos per savaitę – Biblijos mokykla, 2 dienos per savaitę – pamaldos, 1 diena – pokalbiai su komandom, 1 diena – tarnysčių lyderių ir namų grupelių vadovų susitikimai. O kur dar įvairios kelionės ir patarnavimas išvykus į kitus miestus… Tuo tarpu bažnyčioje, tarsi ant mielių, augo įvairios tarnystės.

Viena pirmųjų užaugo ir suderėjo šlovinimo tarnystė. Kadangi 1991 m. įtikėjo nemažai studentų, kurie vieni lankė instituto etnografinį ansamblį, kiti studijavo muziką institute, treti Sondeckio muzikos mokykloje, kelių metų bėgyje susibūrė gausi šlovintojų grupė, kuriai nuo pat pradžių ir iki dabar vadovauja Rūta Klimavičiūtė Tumulienė. Rūta mielai pasidalino savo prisiminimais, kaip gimė ir formavosi šlovinimo tarnystė pirmaisiais bažnyčios metais.

Labai gerai pamenu tą dieną, kai tu, Anželika, sutikusi mane mieste užkalbinai ir užklausei, ar prisiimčiau atsakomybę už šlovinimo tarnystę mūsų bendruomenėje. Tas pasiūlymas mane ypatingai pradžiugino. Nežinau, kodėl. Aišku, nesuvokiau gerai, ką tai reiškia. Tada aš giedodavau giesmes pasigrodama kanklytėmis (lankiau instituto etnografinį ansamblį).

Dvasinio prabudimo banga liejosi galingai per mūsų širdis, iš širdies gausos giedojo lūpos. Pamenu, kaip vakarais susirinkę kas kur klausydavomės šlovinimo giesmių anglų kalba iš savo kasetinių magnetofonų. Įrašų kokybė katastrofiška, bet mūsų širdys dega, tirpsta. Giedamų tekstų nesuprantame, bet vaizduotėje plaukia Dievo miesto, Jo karalystės vaizdai… Versdavome giesmes, patys jas kūrėme.

Kristaus sekėjų gretos augo, o pagrindinis giesmininkams pritariantis instrumentas buvo kanklės 🙂 (dar Inga Urbonavičiūtė varpeliu skambindavo). Pamenu, kad po vieno susirinkimo nusiimdama nuo pečių kankles pastebėjau, kad jos apšlakstytos krauju. Dievo jėga taip stipriai veikė, kad nejutau jokio skausmo. Bet, aišku, Jo galybei išreikšti norėjosi, kad atsirastų kuo daugiau grojančių, muzikuojančių, giedančių žmonių.

Sykį po susirinkimo priėjo brolis Ričardas Juozelėnas ir pasisakė, jog norėtų tarnauti šiame tarnavime. Paklausus, ką geba, atsakė, kad yra universalus ir galėtų ,,chaltūrinti” bet kokiu instrumentu, bet labiausiai norėtų mušti ritmą būgnais. Brolis Astijus taip pat labiausiai norėjo būgnais groti :). Jis ir parūpino bendruomenei būgnus. Įdomus instrumentų sąstatas – kanklės ir būgnai!

Aišku, šlovintojų gretos augo, atsirado ir grojančių gitaromis, klavišiniais instrumentais. Dabar, prisimindama tuos metus, noriu padėkoti KIEKVIENAM, kuris ar trumpam, ar ilgesniam laikui aukojo savo laiką, jaunystę, talentą prisijungdamas prie šlovintojų komandos. Kiekvienas džiuginote mus, bendruomenę, savo tarnyste. Tas laikas, praleistas susirinkimo šlovinime, repeticijose, maldose, bendrystėje prasmingas mūsų gyvenime. Turėjome daug gražių akimirkų drauge – dalinomės savo sukurtomis giesmėmis, mokėme jų vienas kitą, kūrėme miuziklus, darėme įrašus įrašų studijose, mokėmės vienas iš kito giedoti, kaip elgtis su įgarsinimo aparatūra ir t. t. Ačiū Jums už korekcijas, pastabas man. Aš jas visas prisimenu. Jos mane brandino. 🙂 Be Jūsų nebūtų tokių nuostabių prisiminimų. Sėkmės ir Jo palaimos Jūsų gyvenimuose!

Skaitant Rūtos mintis, užlieja širdį dėkingumas Dievui ir visiems tarnavusiems. Norisi tarti daugel kartų ačiū ir pačiai Rūtai, kaip šlovinimo vadovei, kuri tarnavo ir tebetarnauja Viešpačiui šioje tarnystėje nenuilsdama, energingai, žaismingai ir kūrybingai. Rūta, Tu esi – tikras Dievo stebuklas ir Viešpaties ištikimoji tarnaitė! Tegul toji dvasinė aistra – būti garbintoja, kuri uždegė Tavo širdį, niekada neužgęsta, o galiausiai įsilieja į nuostabią amžinąją šlovinimo upę. Linkiu Jo palaimos!

Nuo 1991 m. bažnyčioje sutelkėme nemažą pamokslininkų komandą ir rudenį pradėjome misiją kituose Šiaulių krašto miestuose, gatvėse ir kultūros centruose. 1992 metais įkūrėme mūsų bažnyčios misijos tarnystę, kurios vadovu buvo pakviestas tarnauti pamokslininkas Romas Tuominis. Šią tarnystę jis atliko maždaug iki 1999 – 2000 metų, kai daugumai Lietuvos pamokslininkų, baigus „Tarnystės mokyklą“, buvo pasiūlyta tapti jau esamų bažnyčių pastoriais. Šiaulių krašto misijoje tarnavo visi Šiaulių bažnyčios broliai pamokslininkai, kurie prižiūrėjo po vieną Šiaulių krašto bažnyčią: Gintautas Tumulis – Mažeikių bažnyčią „Tiesos žodis“, Linas Bražukas – Radviliškio bažnyčią „Tiesos žodis“, Romas Tuominis – Kuršėnų bažnyčią „Tiesos žodis“, Gintaras Kušleika – Kelmės bažnyčią „Tiesos žodis“, Linas Atgalainis – Joniškio bažnyčią „Tiesos žodis“, o pastorius Mindaugas Palionis kiek vėliau savanoriškai prisijungė prie mūsų misijos kartu su įkurta bažnyčia Naujojoje Akmenėje bei tapo mūsų bendradarbiu. Visi pamokslininkai kiekvieną savaitę (šeštadieniais) aplankydavo bendruomenes, statydino tikinčiuosius, būrė tarnautojų komandas. Krašto bažnyčios ilgą laiką buvo palaikomos Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ visokiu dvasiniu patarnavimu, įvairiais resursais ir palaikymu, kol tapo savarankiškomis bendruomenėmis. Taip pat ir aš aplankydavau visas bažnyčias kartą – du kartus per metus. Jose pamokslaudavau, bendraudavau su žmonėmis ir tarnautojais.

Netrukus, tais pačiais metais, bažnyčioje susibūrė ir aktyvi bei perspektyvi tarnystė vaikams bei paaugliams. Aplink jos vadovę kūrybingąją Vitaliją Varžukaitę susibūrė didelis būrys vaikų tarnautojų, pedagogų, kurie ieškojo tinkamų būdų perteikti vaikams tikėjimo žinią. Bažnyčią lankančių tėvų vaikams buvo suteiktas biblinis pažinimas sekmadienio mokyklėlėje, o vasarą imta organizuoti krikščioniškas vaikų stovyklas. Čia norėčiau paminėti vieną įdomų vaikų tarnavimą bažnyčioje. 1991 m. gruodžio 22 d. bažnyčios sekmadienio pamaldų metu tarnavo vaikai: meldėsi už žmonių poreikius, šlovino giesmėmis, pasakojo apie dievo stebuklus jų gyvenime, meldėsi už ligonius. Visą susirinkimą vedė Vitalija Varžukaitė.

Mūsų vaikai yra prabudimo Lietuvoje ateitis. Štai kodėl kiekvienoje bažnyčioje kyla vaikų tarnavimai. Dievas nori auginti naująją kartą meilėje ir tiesoje. Šiam darbui pakėlė žmones, kurie tarnauja vaikams ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka.

Šiaulių bažnyčioje “Tiesos žodis” tarnauja 16 žmonių. Vaikai, kaip ir suaugę į susirinkimus susiburia du kartus per savaitę. Ir vyksta jie tuo pačiu metu tik kitose patalpose. Į tarnavimus ateina vaikai nuo vienerių iki trylikos metų, todėl jie išsiskirsto į tris grupes pagal amžių.

Visose grupėse vyksta šlovinimas. Po šlovinimo tarnautojai pamokslauja vaikams <…> Vaikai meldžiasi, kviesdami Jėzų į savo širdį ir atgimsta iš aukšto; vaikai krikštijami Šventąja Dvasia su kitų kalbų dovana… Nuo rugsėjo prasidės vaikų Biblijos mokykla. (Ištrauka iš Vitalijos Varžukaitės straipsnio “Leiskite mažutėliams ateiti pas Mane”, “Tiesos žodis”, 1993 birželio mėn. Nr 9 (14))

Vystėsi ir įvairios krikščioniškos kultūros išraiškos, gimė giesmės, eilės, drama. Jas plačiai ir drąsiai naudojome evangelizuojant. Surengėme ne vieną koncertą mieste. Vienas didžiausių krikščioniškų koncertų buvo 1992 m. Šiaulių parko estradoje „Prabudimo koncertas“ su Gintautu Abariumi, Gintautu Tautkumi, muzikantais iš Kauno bei Šiaulių bažnyčios šlovintojų choru. Tuo metu net buvome užsakę fejerverką – Jėzus gyvas. Maestro Gintautas Abarius mėgo sakyti: „Ateina nauja muzika į Lietuvą. Ateina nauja krikščioniška kultūra. Kalbu apie poeziją, literatūrą, dramą, operą.“ (ištrauka iš Zigmo Pociaus publikacijos, „Du kart nugalėję mirtį, „Šiaulių kraštas“, 1992 m., rugsėjo 10 d., 3 psl.)

Tuo metu bažnyčioje taip pat pastatėme ne vieną inscenizuotą pastatymą, su kuriais apvažiavome krašto bendruomenes. 1992 m. pirmąjį spektaklį „Širdis“ režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko Giedrė Paliulienė. Jaunimui labai patiko įsitraukti į dramą ir išreikšti tikėjimo tiesas vaidybos forma. Giedrė mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie pirmąjį pastatymą.

Tai buvo evangelizacinis spektakliukas „Širdis“. Juo nešėme labai aiškią žinią: žmogaus širdis nuo pat jaunų dienų trokšta meilės, svajoja apie laimę, gėrį, tačiau nepažindama Dievo, religinėse praktikose patiria tuštumą ir nusivylimą, santykiuose patiria sužeidimus ir draskymus, „suglamžymus“, paniekinimus… Galiausiai siaubingai sužeista, paniekinta, skaudanti širdis sutinka Jėzų Kristų – mylintį, pasiaukojusį Gelbėtoją ir Atpirkėją bei atsiveria Jam. Kristus paima pagrindinės herojės sutrintą, įsiskaudinusią širdį ir perkeičia ją į naują – tyrą, sveiką, mylinčią ir laimingą širdį. Spektaklio finale visi vaidinusieji aktoriai drauge su šlovinimo grupele gieda į žiūrovų salę: „Ateiki pas Jėzų, pamiršk visas skriaudas…“

Širdis“ turėjo ne tiek meninę, kiek dvasinę vertę. Mes buvome teatro srityje neišprusę jauni žmonės, tačiau atgimę ir atgaivinti, Šventosios Dvasios įkvėpti pildyti savo krikščioniškąjį pašaukimą – skelbti Evangeliją. Koncentravomės ne į save ir į savo menkumą, bet į tai, ką kaip Dievo įrankiai norime perduoti žmonėms. Tame buvo didžiulė, deganti, nuoširdi meilė, gauta iš Viešpaties, tad buvome drąsūs – juk meilėje baimės nėra, bet „tobula meilė išveja lauk baimę“ (1Jn 4, 18). Kai žiūrovų salėje pakildavo miškas rankų, kaip atsakymas į klausimą, kas šiandien norėtų savo širdį atverti Jėzui Kristui, jausdavau šio tarnavimo prasmę ir vertę sielų išsigelbėjimui, amžinybei.

Šiuo metu Giedrė Paliulienė konsultuoja pašaukimo, gyvenimo ir veikimo motyvacijos klausimais. Linkime Tau, Giedre, nuostabios Dievo malonės darbuose ir savanorystėje!

Įkvėpimas ir entuziazmas jautėsi kiekvienoje bažnyčios veikloje. Pamaldų metu bažnyčioje veikė ir tvarkos tarnystė. Jauni vaikinai bei merginos mielai jungėsi tarnauti, pasitikti ateinančius į pamaldas žmones, prižiūrėti bendrą bažnyčios tvarką. Tarnautojai buvo pasitempę, mandagūs. Tuo metu tai buvo natūralu mums, bet kitiems, apsilankantiems, nauja, nematyta ir todėl kėlė nuostabą. Štai kaip savo įspūdžius, aprašė to meto „Šiaulių krašto“ redaktorius Vladas Vertelis pirmą kartą apsilankęs susirinkime, viską atidžiai analizavęs ir tyręs:

„Dažniausiai jie renkasi „Palydovo“ kino teatre. Vestibiulyje šurmuliavo jaunimo grupelės, buvo ir vyresnių. Prie paradinių durų pasitiko mergina, šypsosi, pasveikino ir palinkėjo gero vakaro. Atsivėrė salės durys. Žmonės sujudo. Šiek tiek nustebau, kad jaunuoliai nesistumdė, garsiai neburbuliavo, ir atleiskit, nesikeikė. Tą savo pastebėjimą pasakiau jau pažįstamam Gintautui. Nusišypsojo: „Tai juk Dievo žmonės“. Stengiausi šypsotis ir aš, nes negali niurnėti, kai aplink veidai švyti“… („Garbina tą patį Jėzų“, 1992, kovo 18 d.)

Nors pats straipsnis parašytas kiek ironiška redaktoriaus intonacija, bet negali paneigti fakto, kad į akis krito kitoks jaunimas: tvarkingas, mandagus, „švytintis“, vieningas, novatoriškas. Išties, tuomet mums buvo būdingas jaunatviškasis entuziazmas, energija, veržlumas. Be šio ryžto, drąsos ir meilės Dievui, negalėtume tikėtis tokių stebinančių, net stulbinančių rezultatų… Visam 1991 – 1993 metų laikotarpiui būdingos šios savybės. Daugelis atsimename juos kaip įvairių darbų bei tarnysčių koncentratą. Atrodytų, kad per vienerius metus nuveikdavome dvejų – trejų metų veiklas, o po trijų metų jautėmės, lyg būtame nuveikę dešimties metų darbus.

Nenuostabu, jaunimui būdinga jėga, brandiems – išmintis. Nors jaunatviškumas praeina, ateina branda, keičiasi gyvenimo ir tarnavimo dinamika, supratimas, vis tik meilė Dievui auga, gilėja. Kaip jauni žmonės, darėme daug ką bebaimiai, novatoriškai ir maksimaliai pasišvęsdami Dievui bei bendram tikslui. Savo veržlumu iš Dievo malonės prisidėjome prie krikščioniškosios kultūros atnaujinimo Lietuvoje. Čia pacituosiu vieno brolio kataliko komentarą neseniai užrašyto mūsų bažnyčios veidaknygėje po istorinėmis nuotraukomis: „Prisimenu jūsų eisenas (aš dar buvau vaikas), buvo naujiena Šiauliuose bei Lietuvoje. Katalikų Bažnyčia tuomet buvo prieš tokias eisenas, o dabar pati daro atsinaujinimo dienas ir gieda Charizmatines giesmes, visa tai pasidarė normalu. O „Buratinas“ buvo mėgstamiausia mano parduotuvė!“ (Aris Paul komentaras bažnyčios veidaknygėje, 2021, sausio 27 d.)

Taigi, dėka naujų charizminių bažnyčių, dvasinis atsinaujinimas plačiai palietė ne tik visuomenę, bet ir kitas krikščioniškas konfesijas. Šlovė gerajam Dievui už tai, nes „iš jo, per jį ir jam yra visa“ (Rom 11, 36), kaip pastebi apaštalas Paulius!

Apybraižos tęsinio laukite po mėnesio.

Kitos publikacijos:

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios “Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai