Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 777

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Joninių proga kelios žymiosios Joanos ir viena Jane

2021 23 birželio | Straipsniai, Straipsniai moterims

  1. Pradžia
  2. »
  3. Straipsniai
  4. »
  5. Straipsniai moterims
  6. »
  7. Joninių proga kelios žymiosios Joanos ir viena Jane

Šiais metais radijo XFM laidų vedėja Ignė Giedraitienė Joninių proga domėjosi apie reikšmingas istorines, biblines krikščionijos asmenybes, vyrus bei moteris, nešiojusias Jonų ir Joanų vardus. Mane Ignė kalbino apie svarbių Joanų ir Janių (Džeinių) gyvenimus. Radijo laidoje kartu su Inge praskleidėme skirtingų amžių kelių Joanų ir vienos Janes (Džeinės) nežinomumo skraistę bei pasėmėme įkvepiančių pamokų. Istorinės asmenybės yra didelis lobynas, kuris mus nepailstamai įkvepia ir praturtina.

Sveikindama Joninių dienos proga visus Jonus, Joanas, Janinas, Johnus ir Janes, kviečiu pažvelgti į Joaną iš Naujojo Testamento, į Joaną Prancišką Šantalietę ir Frances Jane Crosby iš arčiau.

Pirmoji paminėtina Joana, žinoma, yra iš Šventojo Rašto. Ji tapo didžiuliu įkvėpimu vėlesnių amžių krikščionims vadinti savo dukras Joanomis. Vardas Joana hebr. kalboje reiškia Jahvės malonė arba Jahvė yra maloningas – tai sudurtinis vardas iš dviejų hebrajiškų žodžių „Jahvė“- Viešpats ir „anna“ – malonė, palankumas. Vardas Joana buvo gana populiarus Jėzaus gyvenimo dienomis, vis tik ne taip daug, kaip Marija.

Joana iš Naujojo Testamento, arba dar žinoma, kaip šventoji Joana, kuri gerbiama visose krikščioniškose tradicijose – katalikų, ortodoskų, evangelikų ir anglikonų – yra Jėzaus mokinė, kuri minima tarp kitų moterų sekusių Jėzų ir rėmusių Jo tarnystę, misiją, darbus savo turtu. Jėzaus mokinės buvo ne tik pastovios rėmėjos, bet ir ištikimos evangelijos skelbėjos, Kristaus prisikėlimo liudytojos.

Kaip žinia, evangelistas Lukas kalba apie nemenką galilėjiečių moterų būrį, kurios buvo pasišventusios ir nuoseklios Kristaus mokinės, sekusios Jį nuo Galilėjos, iki Judėjos, ėjusios su juo kryžiaus mirties keliu, pasiekė prisikėlimo rytą, galiausiai, Sekminių dieną sulaukė Dievo pažado – Šventosios Dvasios pripildymo ir tapo bažnyčios misijos liudytojomis.

Lukas savo evangelijoje (Lk 8, 1-3) pamini, jog Joana, kaip ir kitos kelios moterys – Marija Magdalietė ir Zuzana, buvo išgydyta stebuklingu Jėzaus būdu iš ligos, ar silpnumo, išvaduota iš dvasių. Joana skyrėsi nuo kitų minimų moterų savo statusu. Ji buvo turtinga moteris iš aristokratiško luomo. Neatsitiktinai minimas jos vyras Chuzas, kuris buvo Erodo Antipo rūmų prievaizdas Galilėjos Tiberijuje. Žinoma, dėl tokio aukšto statuso Joana galėjo sulaukti daug kritikos, kad leidžia lėšas klajojančiam pamokslininkui bei jo mokiniams remti. Kažkam tas galėjo atrodyti, kaip tuščias lėšų eikvojimas. Tik ne Joanai. Ji iškeitė rūmų šilkus, žmonių garbę į Kristaus teikiamą malonę gyventi naujai bei regėti Dievo šlovę, mokytis iš Jėzaus.

Vėliau Lukas mini tą patį būrelį moterų, kurios neapleido Kristaus nei akimirkai, net Jo pasijos kelyje, nors Jo apaštalai, pabūgę Jėzaus suėmimo, išsisklaidė Getsemanėje. Jos gi sekė Jėzų iki kapo duobės (Lk 23, 55-56), kur buvo Jis paguldytas, kai nuėmė nuo kryžiaus.

Taip pat moterys po sabato norėjo patepti Kristaus kūną mira.

Ankstų sekmadienio rytą, dar prieš aušrą, jos skubėjo patepti mylimo mokytojo kūną. Ortodoksų ir liuteronų tradicijose Joana minima tarp tų moterų, kurios vadinamos „miros nešėjomis“. Jei Kristui gimus išminčiai iš Rytų atnešė vieną iš dovanų – mirą, lyg numatydami Jo kančios mirtį, tai po Kristaus mirties moterys nešė patepimo mirą, kad mokytojas būtų pagerbtas, kaip garbingas karalius. Mirtis nesustabdė Joanos ir kitų moterų, jos sekė Kristumi ir po Jo mirties. Savo drąsa bei ištikima meile Kristui jos reabilitavo ankstyvąją bažnyčią, kai vyrai mokiniai išsisklaidė. Jos neliko nuviltos!

Joana minima tarp moterų, kurios išvydo sekmadienio rytą nuritintą akmenį, tuščią kapą ir angelus, sakančius „ko ieškote gyvojo tarp mirusių. Jis prisikėlė!“, bėgo pas apaštalus ir pranešė džiugią žinią ( Lk 24, 9-10).

Po Kristaus žengimo dangun, aukštutiniame kambaryje buvo 120 mokinių, tarp jų Jėzaus motina ir kitos moterys. Visi jie per Sekmines buvo pripildyti Dvasios. Manoma, kad Joana taip pat galėjo būti su jais kartu.

Moterys, Jėzaus mokinės, giliai tikėjusios ir nuoširdžiai tarnavusios Kristui griauna įsisenėjusį mitą, jog žemiškoje tarnystėje Jėzaus sekėjais buvo tik vyrai apaštalai. Jos buvo Jėzaus judėjimo rėmėjos, patronės ir evangelijos skelbėjos. Pirmosios Kristaus mokinės, tarp kurių yra Joana, išlieka visų laikų moterims įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip įveikti įvairius sunkumus, stereotipus, sekti ir dėkingai tarnauti Kristui neatsižvelgiant į nepalankias gyvenimo aplinkybes ar žmonių kalbas.

Joana Pranciška Šantalietė (1572-1641) – prancūzų mistikė. Ji drauge su Pranciškumi Salezu, kuris buvo vienas pirmųjų krikščionių humanistų Prancūzijoje, įkūrė 1610 m. Ansi Aplankymo (vizitiečių) vienuoliją, vargšams globoti, ligoniams slaugyti. Taip pat laikė pensionus mergaitėms auklėti. Ši vienuolija priimdavo visas moteris, neatsižvelgiant į jų silpnumą, ligą ar amžių, kurių nepriimdavo kiti vienuolynai, mat joms dėl silpnos fizinės būklės buvo sunku laikytis vienuolynų regulos. Joana sakydavo: Jūs kritikuojate mane, kad aš gailestinga vargšams. Aš juos suprantu, nes pati esu viena iš jų, vargšė. Ji puikiai suprato savo dvasinį vargą ir visada siekė kuklumo, nuolankumo.

Joana Pranciška jaunystėje buvo ištekėjusi už Šantalo barono ir gyveno pilyje, kurią sumaniai prižiūrėjo. Tačiau vyrui žuvus, liko 28 metų našle su 4 vaikais. Ji norėjo vaikams palikti turtą, o pati pašvęsti savo gyvenimą Dievui ir geradarystės. Ilgai meldėsi dvasino vadovo, kol galiausiai susitiko su vyskupu Pranciškumi Salezu ir ilgainiui apsisprendė tapti vienuole.

Jų įkurta vizitiečių bendruomenė vienijo merginas ir našles, kurios nenorėjo ar neturėjo jėgų pačios vykdyti asketiškų praktikų, praktikuojamų visuose to meto vienuolynuose. Pranciškus Salezas labai troško pamatyti įkūnijant šioje bendruomenėje jo branginamą metodą einant šventumo keliu – jo esmė buvo ta, kad žmogaus noras sutaptų su Dievo valia; pavesti savo sielą, širdį, troškimus Dievui ir visuomet ieškoti Dievo valios. Jie abu, Joana ir Pranciškus, globojo vizitietes. Daug susirašinėjo laiškais ir tarpusavyje, ir su savo globotinėmis, ar vienuolynų vyresniosiomis. Išliko Joanos laiškai dvasinio vadovavimo ir pastoracinio turinio, skirti seserims.

Iš laiško seseriai Anai-Mari Roset:

Aš įsitikinusi (ir tai sako mano patirtis), kad sielas galima laimėti švelnumu ir nuoširdumu… Žodžių ir veiksmų atžarumas tik liūdina ir užkietina širdis, o švelnumas drąsina ir padaro jas jautresnes…Patariu taip elgtis ir su seserimi Ana Žaklina – juokaujant ir žaismingai. Ji vis dar vaikas ir nepakankamai tvirta, kad, taip sakant, valgytų kietą maistą, ir jeigu tokį duotum – jai pakenktum. Ji turėtų būti vedama lėtai ir švelniai, pratinant laikytis tylos ir būti paklusni kitos srityse, tačiau nereikia jai skirti bausmių už nuodėmes ar versti marinti save. Taigi, mano brangioji, turime šiose jaunose, trapiose sielose puoselėti stiprybę, džiugesį ir džiaugsmą, kad jos trokštų šių dalykų ir nenorėtų, kad joms būtų vadovaujama kitaip.

(Ištrauka iš knygos „Gaivinantis senovės šaltinių vanduo“, psl. 92)

Iš laiško vyresniajai Digne:

Dieviškojo Išganytojo vardan įspėju ir maldauju tavęs vadovauti bendruomenei taip, kaip liepia Dvasia ir mūsų pašaukimas, t. y. nuolankiai, švelniai, padrąsinančiai ir atidžiai. Kad taip vadovautum, negali būtų užsispyrusi ar rūsti. Iš tavęs, mano brangi dukra, neatidėliodami prašome, kad būtum kuo švelniausia žodžiais ir darbais, o į savo ir seserų kūną žiūrėtum palankiau nei iki šiol.

Kas iš to, kad duona padėta ant stalo, o jos neturi dantų jai sukramtyti ir skrandžių suvirškinti? Todėl dar kartą įspėju, jog nenorime girdėti daugiau atsiliepimų apie tavąjį šiurkštumą ir griežtumą seserims ir sau. Jūsų protai ir kūnai išseks, jei užsispirsi ir nuolankiai nepriimsi, ką tau sakome ir ko prašome Dievo ir palaiminto Tėvo (Pranciškaus Salezo) vardu. Savo bendruomenėje jis vengia griežtumo, nes įsteigė ją jautresniesiems ir siekė, kad ten vyrautų kuklumo ir švelnumo dvasia.

(Ištrauka iš knygos „Gaivinantis senovės šaltinių vanduo“, psl. 93)

Joana Šantalietė yra puikus jautraus, karitatyvinio bei pastoracinio dvasingumo pavyzdys. Jos pastoraciniai laiškai yra didelės vertės ir šiandien, atskleidžiantys ganytojišką Joanos širdį.

Frances Jane Crosby – žinoma, kaip Fanny Crosby (1820-1915) – garsi misionierė, poetė, daugelio himnų ir giesmių autorė. Crosby buvo pati vaisingiausia XIX a. sakralinių giesmių kūrėja. Ji taip pat yra žinoma kaip „Gospel (evangelinių) dainų rašymo karalienė“ arba „šiuolaikinio bendruomeninio giedojimo Amerikoje motina“. Ji nusipelnė visam krikščioniškam pasauliui sukurdama neapsakomą gausą giesmių, himnų, kurie giedami įvairiose konfesijose ir skirtinguose kontinentuose.

Per savo nepaprastą, bet ilgą 94 metų gyvenimą, ji parašė per 8 tūkst. giesmių ir himnų, kurie išsiplatino per daugiau nei 100 mln. leidinių kopijų. Juose buvo bent viena Crosby giesmė. Garsiausias – „Jėzaus, nepraeik pro šalį“.

Frances Jane gimė beveik akla, Niujorko priemiestyje. Būdama 1 metų neteko tėčio.

Dėl gydytojų gydimo klaidos dar vaikystėje Fanny Crosby visiškai apako. Tuomet močiutė atsikėlė gyventi pas jos mamą, kad padėtų augtini mažąją Fanny. Tai ji įdiegė tikėjimą, meilę kūrinijai, Dievui ir Šventajam Raštui. Močiutė išmokė skirti paukščių giesmes, kurios mažajai Fanny primindavo Dievo šlovinimą. Būdama 8 metų ji parašė savo pirmąjį eilėraštį, kuriame priima savo likimą: „nors akys nemato, joms neskirta verkti ir jos neverks“. Eilėraštyje Fanny dėkoja Dievui, už gyvenimo tvarką ir likimą, kurį gavo. Ji svarsto ir mąsto gilumoje, jei matytų aplinkos grožį, gal nematytų vidinio grožio ir palaimos:

Oh, what a happy soul I am,
Although I cannot see!
I am resolved that in this world
Contented I will be.
How many blessings I enjoy
That other people don’t,
To weep and sigh because I’m blind
I cannot, and I won’t

Istorikė Edith L. Blumhofer pastebi, kad jei ne mergaitės aklumas, gal daug ko Fanny nebūtų pasiekusi. Ji įgijo puikų išsilavinimą Niujorko aklųjų Institute, nes kruopščiai mokėsi. Turėjo, kaip reta, fenomenalią atmintį. Nuo 10 metų ji kas savaitę atsimindavo po penkis skyrius iš Biblijos, kuriuos garsiai skaitė močiutė. Ji taip pat turėjo ir muzikos pamokas, išmoko groti pianinu, vargonais, kūrė muziką. Giesmių kūrime ji buvo labai produktyvi –sukurdavo po 5-6 giesmes per dieną. Žinomas toks faktas, kai vieną dieną ji nešiojo net 40 giesmių savo galvoje, kol pagalbininkė jas visas surašė.

Jos kūrybinis talentas buvo daugiabriaunis.

Frances Jane Crosby rašė ne tik krikščionims, bet sukūrė 1000 sekuliarių eilių ir išleido 4 poezijos knygas.

Tapus jauna ir žavia moterimi, ištekėjo, tačiau ir vėl nelaimė – neteko savo kūdikio. Vis tik visi gyvenimo sunkumai per 94 gyvenimo metus jos nepalaužė, bet paakino dar labiau branginti gyvenimą dovaną, talentą, bendrystę su žmonėmis ir šlovinti Dievą. Stiprybės bei širdies džiaugsmo galias nuolat sėmė iš Dievo garbinimo. Ji sukūrė giesmes, kurios lietė ne tik jos širdį, bet stiprino daugelį žmonių tikėjimo kely.

Frances Jane Crosby giesmės pasiekė naują evangelinių giesmių dimensiją. Jos tapo šiltomis, perteikiančiomis žmogaus jausmą Dievo atžvilgiu, todėl peržengė perdėtą, kaustantį himnų rafinuotumo ir formalumo ribas. Manoma, kad Crosby giesmės atvėrė naują krikščioniškų bažnyčių gyvojo bendruomeninio giedojimo erą. Na o XIX a. vaisingai kuriančios aklos moters fenomenas prisidėjo prie visos visuomenės pokyčių, vedė iš muskulingos, stiprios, vyriškumo kultūros stereotipinio supratimo į lygiavertę, lygiateisę kūrybą bei tarnystę Dievui, kai neatsižvelgiama į asmenį, lytį ar negalią, bet suklesti kiekvieno pašaukimas ir talentas.

Kitos publikacijos:

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios “Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai