Šiais metais minint Reformacijos 500 metų jubiliejų Europoje, manau, svarbu kalbėti ne tik apie tai, ką jau kažkiek žinome, bet paliesti ir mums visai nepažįstamus šio istorinio laikotarpio puslapius – pavyzdžiui Reformacijos moteris.
Dauguma esame girdėję garsių reformatorių – Martyno Liuterio, Jono Kalvino, Teodoro Bezos, Martyno Bucerio, Heinricho Bulingerio ir kt. – vardus, skaitę biografijas ir jų raštus, tačiau Reformacijos moterys neretai ilgus šimtmečius buvo užmirštos, dauguma jų liko mums nežinomos.
Šiuolaikinė istoriografija, krikščionybės ir teologijos istorija bando atitaisyti spragą. Mat, kaip žinia, tiek pasaulio istorija, tiek Bažnyčios istorija dažniausiai buvo rašoma ir vertinama iš vyriškojo požiūrio taško, nutylint apie moteris arba paliekant jas nuošalyje, tyrinėjimų paribyje. Tuo tarpu pastaruoju metu gana intensyviai ir atidžiai atidengiami ištisi žmonijos istorijos, filosofijos, kultūros, teologijos ir biblistikos moteriškieji klodai šimtmečius glūdėję po patriarchalinės kultūros ir tradicijos uždanga.
Manau, svarbu suprasti, kad Reformacija buvo Dievo sąjūdis apėmęs įvairius sluoksnius ir tautų žmones, perėjęs per Europos šalis ir atnešęs daugialypius pokyčius. Reformaciją plėtojo ir vystė ne tik žinomi ir nežinomi vyrai, bet ir moterys. Tad nusprendžiau skaitytojams pristatyti nedideliame straipsnių cikle kelias Reformacijos aktyvias veikėjas. Maloniai kviečiu susipažinti su jomis.
Pirmoji Reformacijos žvaigždė – Margarita de Navara (Marguerite de Navarre, 1492-1549) — karalienė, žinoma diplomatė, eruditė, reformatorė, poetė, rašytoja.
Valerie Foucachon savo knygoje, kurioje publikuoja Margaritos korespondenciją su to meto karaliais ir teologais, vadina Navarą visų krikščionių karalienių veidrodžiu. Margarita Navara neabejotinai buvo viena ryškiausių Renesanso asmenybių, įgijusi aukščiausią to meto išsilavinimą, išmanė ne tik klasikines kalbas, bet ir teologiją, atidžiai globojo reformatorius ir aktyviai skleidė filantropiją.
Margarita gimė tais pačiais metais, kai Kolumbas atrado Ameriką, Karlo (Charlio d’Angoulême) ir Luizos (Louisos de Savoie) šeimoje, bei buvo Renesanso karaliaus Pranciškaus I (François I) vyresnioji sesuo. Visą gyvenimą juos siejo labai glaudus broliškas ir seseriškas ryšys. Būtent Pranciškui I Kalvinas skyrė savo Krikščioniško tikėjimo institutus. Savo ruožtu vaikų motina Luiza dukrai Margaritai išreikalavo geriausią humanistinį ugdymą, nė kiek nenusileidžiantį brolio karališkam lavinimui, kuris buvo apmokomas už Prancūzijos karūnos lėšas. Lygiai kaip ir brolis Pranciškus Margarita laisvai valdė lotynų, hebrajų, ispanų ir italų kalbas bei išmanė filosofiją ir teologiją. Ji buvo aistringa knygų skaitytoja, o jos pasaulėžiūrai darė įtaką Platono, Plutarcho ir Boccaccio raštai. Nesėkmingai ištekėjus už neišprususio Charleso Duc d’Alençono, Margarita pasirinko savo brolio globą, kuris 1515 m. tapo Prancūzijos karaliumi. Po skyrybų su pirmuoju vyru, ji ištekėjo antrą kartą už Navaros karaliaus Henrio II ir pati įgijo karalienės statusą.
Per visą savo gyvenimą Margarita buvo viena iš šviesiausių Prancūzijos moterų, talentinga diplomatė, artima karaliaus patarėja, literatūros ir teologijos globėja. Patekus broliui į nelaisvę, Margarita pati vyko į priešo teritoriją Ispanijoje derėtis su Imperatoriumi Karoliu V dėl Prnaciškaus I išlaisvinimo.
Nuo 1520 m. Margarita pradėjo domėtis reformatorių raštais ir pati ėmė rašyti evangelinėmis temomis. Vėliau ją persekiojo Romos katalikų Sorbonos universitetas už skleidžiamas evangelines idėjas raštu. Vienas autorius teigė, kad jai būtų grėsęs sudeginimas ant laužo, jei ji nebūtų buvusi karaliaus Pranciškaus I sesuo.
Jos globa reformatams buvo plačiai apimanti – nuo finansinės paramos teologams ir jų darbų spausdinimui iki tikėjimo pabėgėlių globojimo, kurie traukėsi nuo pirmųjų persekiojimų bangos XVI a. pr. Vienu metu ji suteikė prieglobstį Jonui Kalvinui, kuris bėgo iš Paryžiaus į Ženevą. Taip pat ji saugojo ir gynė kitus reformatus: Gerardą Rousselą, Lefevrą d’Etaplesą, Clementą Marotą. Margarita gausiai susirašinėjo ne tik su karaliais, popiežiumi, bet ir Erazmu, Kalvinu ir kitais reforamtoriais. Ją galima buvo pamatyti įvairioje aplinkoje – nuo reformatorių buveinių iki karališkų rūmų. Margarita gyveno Prancūzijoje neįprastame pokyčių laike, pirmais protestantiško tikėjimo plėtros metais. Todėl ji niekada oficialiai neatsisakė būti katalike, bet tuo pačiu aiškiai ir atvirai išpažino evangelinį tikėjimą. Ji nuolat laviravo tarp Vatikano ir Ženevos. Tokiu būdu Margarita sugebėjo pereiti visas savo laiko politinių ir religinių struktūrų pavojus bei siekti pokyčių, kurie buvo padiktuoti laikmečio.
Kalbant apie jos raštus, labiausiai evangelišku darbu buvo įvertintas Dialogue en forme de vision nocturne (Pokalbis tarp Margaritos ir Madam Šarlotės sielos). Dialoge princesė Šarlotė pasakoja Margaritai su ašaromis apie tai, kas svarbiausia išganymo kely. Be begalinės dieviškosios meilės nei vienas nebus išgelbėtas. Tai ne religinių apeigų ar ritualų aktas, bet Kristaus malonės veiksmas. Sielai svarbu tikėtis amžinojo užtikrintumo ne iš savo pamaldumo, bet tikėjimo malonės apreiškimo. Galiausiai, kūrinyje, princesės Šarlotės sielai prieš įžengiant į dangų, pasakoma, kad ji turi laukti, kol Dievas atvers duris jai, dar kol kas paliekant ją vargų pasaulyje gyventi. Tuo tarpu ji lieka priblokšta savo buvusio gyvenimo tuštumo.
Šis dialogas buvo Margaritos ilgiausias poetinis kūrinys, kuris sulaukė aštrios kritikos Paryžiaus universitete ir Parlamente.
Tarp 1525 m. ir 1531 m. Margarita parašė keletą svarbių darbų: Miroir de l’Âme pécheresse (Per nusidėjėlio sielos veidrodį), knygą „Oraison à notre Seigneur Kristaus-Kristus” (Malda mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui), lyrinį kūrinį Oraison de l’Âme Fidèle sūnų Seigneur Dieu (Ištikimos Sielos maldos mūsų Viešpačiui), Pauliaus laiško romiečiams 7 ir 8 skyriaus komentaras étant lt L’homme par la contrariété de l’esprit et de la kėdė (disonansas, kuris kyla žmoguje esant konfliktmas tarp Dvasios ir kūno), ir kt.
1547 m. pasirodė jos dviejų tomų kolekcijos „Les Marguerites de la Margarita des princeses (Perlai nuo Perlų princesės). Čia dominuoja moteris pasakotoja, jos nuodėminga siela, kuri siūlo skaitytojams veidrodį. Šiame veidrodyje galime pamatyti savo sielas, nes visi, nuo Adomo laikų, esame nusidėjėliai. Siela per silpna nusikratyti nuodėmių jungo ir kenčia nuolat įžeisdama Dievą. Jos nusikaltimai yra tokie, kad ji yra „trop moins que Rien” (daug mažesnė nei niekas), „gyvenimo purvas, mėšlas po mirties“. Žmogus negali jos pakeisti, ir niekas negali ją pristatyti Dievui, tik Kristaus malonės dovana.
Didžioji poemos dalis yra ilgas monologas Kristui, kreipimasis į Užtarėją, ir yra padalintas į keturis moteriškuosius vaidmenis: motiną, dukrą, sesę, ir žmoną, kurioje Margarita mato save, savo santykius su Kristumi.
Margarita de Navara buvo pirmoji Prancūzijos moteris, kuri kruopščiai surinko savo eilėraščių, maldų, dvasinių meditacijų, biblinių ir pasaulietinių pjesių rinktines, kurias išspausdino. Ji taip pat pirmoji moteris, kuri vaidino svarbų vaidmenį evangelikų ratuose ir aktyviai skatino Biblijos vertimo į prancūzų kalbą iš originalių hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų.
Margaritos de Navaros gyvenimas ir raštai įkvėpė daugelį kitų Prancūzijos vyrų ir moterų rašytojų (tarp jų Hélisennas de Crennas) bei evangelikų (pavyzdžiui, Anną de Marquets).
Šaltiniai:
https://www.poetryfoundation.org/poems-and-poets/poets/detail/marguerite-de-navarre
http://oxfordindex.oup.com/view/10.1093/obo/9780195399301-0102
https://fr.wikipedia.org/wiki/Marguerite_de_Navarre (1492-1549)
ačiū, labai įdomu, nauja ir taip džiugina mūsų dvasią, kad esame ne vienos, o turime ir pradininkes, moteris, kurios kovojo dėl Viešpaties tiesų.