Kuris vienas daro didelius stebuklus, nes Jo gailestingumas amžinas. (Ps 136, 4)

Praskriejo atostogos, lyg viena akimirka, palikdamos šviežią atnaujintų jėgų pliūpsnį…

Mielai grįžtu prie plunksnos ir apmąstymų bei kasdienių pastoracijos darbų, kurių jau spėjau pasiilgti 🙂 … Apie savo darbus noriu galvoti ne kaip apie pilką rutiną, bet apsvarstyti juos Viešpaties nuostabių darbų šviesoje…

Kaip nuostabu suvokti, kad visų Dievo darbų pagrindas yra gailestingumas. Jis kasdien dėl žmogaus padaro kažką didingo, įkvėptas pačios nuostabiausios širdies savybės – gailestingumo. Gal todėl visi Viešpaties stebuklai yra dideli, kad Jo siekiai ir tikslai nėra savanaudiški?.. Jis nori pasigailėti to, kuris nevertas gailestingumo, Jis trokšta paguosti praeivį, kuris toli savo širdy nuo Jo, Jis nori mylėti nemylimus, išvaduoti spaudžiamus, laiminti pavargusius, sustiprinti pasilipusius ir drąsinti abejojančius… Visi sudužę ir silpni randa prieglobstį po Jo sparnais.

Kai pradedu suprasti Jo darbus savo gyvenime, suvokiu Viešpaties pagrindinį motyvą, kad Jis manęs pasigailėjo. Kartais esu apsaugoma nuo kažko pikto savo gyvenime ne itin patraukliomis priemonėmis: kai mane pristabdo, arba tiesiog kažko negaliu pasiekti, įgyvendinti. Bet, kai atsigręžiu atgal, aiškiai imu suvokti, kad taip Dievas manęs pasigailėjo. Panašiai ir šios psalmės giedotojas jau atsigręžęs gerokai atgal į žmonijos ir Izraelio istorijos puslapius regi, vardina įvairius Dievo darbus, atpažįsta Jo gailestingumą, skelbia jį mums, gyvenantiems, svajojantiems ir dirbantiems šiandien. Mes išvydome neregėtą atperkamąjį Dievo gailestingumą Kristuje… Būkime gailestingi ir patys savo darbuose.