Viešpats tai kalbėjo. Mes moterys mėnesinių metu esam nešvarios?? Ar būdamos nešvarios, galim kreiptis į Viešpatį (melstis, šlovinti ir t.t)?Saulė, 25 m., Vilnius

*****

Sveika, Saule. Visų pirma noriu paminėti, jog skaitant Kunigų knygą, kaip ir kitas Šv. Rašto knygas,  ne visada tekstą galime pritaikyti savo gyvenime tiesiogiai, pažodžiui. Neapdairiai, raidę į raidę interpretuodami eilutes, neretai prieiname klaidingų išvadų, kurios susaisto krikščionis įstatymo darbais, o Kristaus malonę ir tikėjimą palieka bevaisiais.Skaitydami ir norėdami suprasti pamokymą, būtinai privalome atsižvelgti tiek į pačio teksto žanrą, tiek į kultūrinį-istorinį kontekstą. Be to, krikščionys, studijuodami ST, turi omenyje ir NT esminį įvykį – Gelbėtojo Jėzaus atpirkimo auką, išgelbėjimą iš Dievo malonės per tikėjimą ir Naujosios Sandoros meilės nuostatus.Kunigų knygoje susiduriame su Izraelio tautai duotais įstatymais ir nuostatais: ritualiniais, moraliniais, socialiniais, civiliniais ir higieniniais. Jais Izraelis, kaip teokratinė tauta, privalėjo vadovautis ir jų laikytis nuo Mozės laikų.

Kita vertus, šie nuostatai yra ypatingi, nes, kaip ir pastebėjote, atspindi Dievo valią, tinka mokyti, auklėti Dievo žmogų teisumui bei paruošti kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16 – 17). O tai reiškia, jog ši knyga įvairiais aspektais gali pamokyti ir mus, gyvenančius XXI amžiuje.

Vis tik ST  Izraelio įstatymus turime studijuoti atidžiai ir įdėmiai, mat ne visi iš jų yra tiesiogiai taikytini krikščionių gyvenime dėl Naujosios Sandoros Kristuje. „Juk keičiantis kunigystei, keičiasi ir įstatymas” (Hbr 7, 12). Kai kurie iš jų (pvz., Dešimt Dievo įsakymų, suformuluoti, kaip „mylėk Dievą ir savo artimą”) perkeliami į NT ir mums galioja (Rom 13, 9). Dar kai kurie įgyja simbolinę ir įvaizdinę prasmę, atspindinčią Kristaus auką bei atpirkimą iš nuodėmių (Hbr 10, 1). Galiausiai tam tikri įstatymai, kaip, pavyzdžiui, apipjaustymas (Apd 15, 5 – 6, 19 – 21) ar „susitepimo” supratimas (Apd 10, 14-15), keičiami, anuliuojami.
Jūsų minimame Kunigų 15 sk. yra aptariami įvairūs kūno susitepimo atvejai ir higieniniai Izraelio tautos nuostatai. Čia išvardinami: vyro arba žmogaus negalavimo atvejis (1 – 15 eil. manoma, kad minimas nakties „plūdimas iš kūno” nėra normali vyro sėklos emisija – išleidimas, išskyrimas, kaip įprasta galvoti dėl vertimo apribojimų, bet gali būti ligos – viduriavimo atvejis, apie kurį panašiai pasakyta Įst 23, 9 – 14, ir po jo reikalaujama auka), natūrali vyro emisija (16 – 18 eil.), kuri reikalauja apsiplovimo, bet ne aukos, toliau – natūralus moterų menstruacijų ciklo nešvarumas,  o ne pačios moters nešvarumas (19 – 24 eil.), kuriam reikia higieninės švaros, bet ne aukos, ir nenatūralus, o ligos atveju atsivėręs moters kraujo plūdimas (25 – 33 eil.), reikalaujantis ir apsiplovimo, ir aukos po pasveikimo. Žinoma, ST metu Izraelyje kraujuojanti moteris pagal šiuos įstatymus buvo laikoma nešvari, tačiau tai nereiškia, kad ji buvo atstumta Dievo. Juk  Mt 9, 20 minima vargšė moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu, prisilietusi prie Kristaus apsiausto apvado, ne sutepė Jėzų, bet buvo pagydyta Dievo jėga. Atsigręžęs į ją, Viešpats jos nepasmerkė, neatstūmė kaip nešvarios, bet pasakė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave”. Kristus atvėrė naują erą moterims kaip ir pagoniškoms tautoms!

Tad Jūsų išskirtos eilutės (19 – 29 eil.) apima minėtus du moterų kūno nešvaros atvejus –  natūralųjį ir ligos – bei higieninį jų sprendimą. Natūraliu moters kraujavimo periodu yra skatinama moteriškoji higiena ir ramybės laikotarpis be aukos. Tokio įstatymo tikslas buvo ne paniekinti moterį, bet apsaugoti ją natūralių spazmų ir lengvo negalavimo laikotarpyje ne tik nuo fizinės nešvaros, bet  ir nuo nepageidautinų santykių su vyru, gal būt net nuo jo nejautrumo, o kartais ir pasitaikančių beširdiškumo ar prievartos atvejų. Tuo tarpu ligos arba užsitęsusio kraujoplūdžio metu ilgesnis atskirties laikas buvo savotiškas karantinas, kad moteris nedirbtų namų ūkio darbų, apribotų intymius santykius, kad pailsėtų ir pasveiktų.

Tad senasis įstatymas vadindamas „švariu” ir „nešvariu” nesiekė vyro ar  moters pažeminimo, bet higienos švaros, jautrių tarpusavio santykių, o išgijimo atveju skatino atnešti dviejų karvelių auką Dievui. Vieną – už nuodėmes, kitą – kaip deginamąją padėkos auką (14 ir 29 eil.), kurios dabar suprantamos kaip Kristaus aukos įvaizdžiai. Naujajame Testamente Kristus – amžina ir tobula auka, atnašauta už mūsų nuodėmes. Todėl visi, nepaisant rasės, lyties, socialinės padėties, sveikatos būklės, esame apvalyti Jo krauju nuo dvasios nešvaros, todėl galime drąsiai pasitikėdami prisiartinti prie Jo malonės sosto ir per Kristų „visada aukoti Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių” (Hbr 13, 15).

Baigdama pacituosiu Dievo žodžius, pasakytus Petrui, kai jis, išvydęs regėjimą, atsisakė valgyti suteptą ir nešvarų maistą, laikydamasis senojo izraelitų įstatymo. Tegul šie žodžiai skamba kaip perspėjimas, idant malonės tarnavimo neiškeistume į raidės tarnavimą: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!” (Apd 10, 15).

Jo išminties, sekant Kristumi,
pastorė Anželika Krikštaponienė