Šiandien skaitome Šventajame Rašte ir apmąstome Paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais, Jo apaštalais aukštutiniame kambaryje, Jeruzalėje. Paskutinė Vakarienė – tai Naujosios Sandoros maistas ir gėrimas, kuriuo Jėzus dalinosi su Savo mokiniais prieš Savo kančią ir kryžiaus mirtį.

Jis nuplovė savo mokiniams kojas, parodydamas jiems tarnaujančią meilę iki galo, dalino Savo kūno simbolį – duoną bei išliejamo kraujo už pasaulio nuodėmes įvaizdį – vyną. Paskutinė Vakarienė tapo pačia intymiausia scena tarp Dievo ir Jo žmonių, kurioje demonstruojama nesavanaudiška meilė. Tuo agapės (gr. nesavanaudiškos meilės) keliu mokiniai buvo pakviesti eiti patys ir tokiu būdu statyti Kristaus bažnyčią. Šios Vakarienės pagrindu ankstyvojoje apaštalinėje bažnyčioje ir visų laikų bažnyčiose buvo įsteigtas Duonos laužymas, Eucharistija, Šventoji komunija arba Viešpaties Vakarienė bažnytinėje liturgijoje.

Skaitiniai iš Šventojo Rašto:

Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.
Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį, žinodamas, kad Tėvas visa atidavęs į Jo rankas ir kad Jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą,
Jėzus pakilo nuo stalo, nusivilko viršutinius drabužius ir persijuosė rankšluosčiu.
Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti.
Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.
Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi.

„Vaikeliai, Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką žydams pasakiau: kur Aš einu, jūs negalite nueiti.
Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą.
Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. (Jn 13, 1-5, 14-17, 33-35)

Ir Jis tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas.
Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje“.
Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės.
Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė“.
Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.
Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas. (Lk 22, 15-20)

Bažnyčios Tėvų mintys apie Eucharistiją:

Visagali Mokytojau, Tu visa sukūrei dėl Savojo vardo; Tu dovanojai žmonėms maisto ir gėrimo, kad džiugintum juos, o jie galėtų Tau dėkoti; bet mums Tu dovanojai dvasinį maistą ir gėrimą amžinam gyvenimui, per Savąjį Tarną. Amen.
Didachė, I a.

Tą dieną, mes vadiname sekmadieniu (saulės diena), visiems, kurie gyvena mieste ar šalyje svarbu susirinkti toje pačioje vietoje.
Tada skaityti apaštalų atsiminimus ir pranašų raštus.
Kai skaitytojas baigs skaityti, tuomet tas, kuris vadovauja susirinkusiems, ragins ir kvies susirinkusius imituoti šiuos įstabius Jėzaus pamokymus.
Tada mes visi pakilsime kartu ir melsimės už save pačius. Po maldos mes visi apsikeisime šventu pabučiavimu.
Tada kažkas vadovaujančiam broliams atneš duonos ir vandens su vynu taurę.
Jis priims juos ir pasiūlys girti bei šlovinti visatos Tėvą, per Sūnaus vardą ir Šventosios Dvasios malonę. Ilgą laiką dėkojęs (graikiškai: eucharistija) už tai, kad buvome pripažinti teisiais ir vertais priimti šią dovaną, vadovaujantis broliams tars „Ačiū”, o žmonėms atsakius „Amen”, tie, kuriuos mes vadiname diakonais padalins Eucharistijos duoną, vyną ir vandenį…
Justinas Kankinys, Pirma apologija, 67 skyrius, 155 m.

„Valgykite mano kūną,” Jis sako, „ir gerkite mano kraują.” Tai yra tinkamas maistas visiems Viešpaties tarnams. Jis siūlo savo kūną ir išlieja savo kraują, nes nėra nieko tinkamesnio „vaikelių” augimui. Kokia nuostabi paslaptis! Mus kviečia atiduoti seną, korumpuotą ir kūnišką gyvenimą, kaip seną maistą, ir gauti mainais kitą – naują Kristaus maistą, priimti jį ir saugoti Gelbėtoją mūsų sielose. Tada mes galime ištaisyti savo kūniškus jausmus „.
Klemensas Aleksnadrietis, Pedagogas 1, 6, II – III a.

Malda:

Viešpatie, Jėzau, išgydyk mūsų negebėjimą mylėti, kaip myli Tu. Dėkojame, kad dovanojai mums amžinąjį gyvenimą Savo Kūne ir Kraujuje – tai mūsų sieloms nuolatinė dvasinė duona ir gėrimas. Pamokyk mus Savo meilės – agapės kelio kreipiančio širdis į artimą, mūsų šeimas, bažnyčią ir tautą, bei vedančio link Tavo Namų. Amen.