Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu ramybę. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta. (Jn 14, 27)
Prasidėjo antroji Advento savaitė, kuri kviečia apmąstyti ir ieškoti RAMYBĖS.
Praėjusios savaitės LAUKIMO ritmas perauga į vidinės ramybės paieškas…
Ar lengva šiandien surasti, suprasti ir vertinti ramybę?.. Ji neretai suvokiama kaip neveiklumas, todėl šiuolaikiniame judėjimo pasaulyje nuvertinama, tarsi būtų menkesnės vertės nei darbas, ar triūsas. Tačiau vos tik išsprunkame iš miesto triukšmo, patiriame nuostabią palaimą tyliame žiemos miške,.. arba sustingstame prie lango stebėdami snaiges tykiai krentančias ant žemės ir kerinčiai šokančias valsą ore… O rytą netikėtai nustembame išvydę šerkšnu papuoštą žiemos pasaką, kuri sukelia ramaus grožio pajautą…
Tačiau, kaip iššokti iš pašėlusio darbų ir judėjimo ritmo metų pabaigoje, kai suvedami visi pasiekimai ir rezultatai darbovietėse? Kaip patirti gyvenimo dienos, artimųjų ir gamtos vaizdų dovanojamą ramybę? Gal kasdieną stabtelėti ir pasiimti ramybės pauzę, ieškant Kristaus artumo, pasidžiaugti ramybės teikiamu gėriu, gyvenimo spalvomis? Pažiūrėti pro langą,.. paglostyti vaikelio galvą,.. tykiai pabendrauti su senstančiais tėvais…
Liaukitės (sustokite, nurimkite) ir žinokite, jog Aš esu Dievas! (Ps 46, 10)
Dievas ragina mus daryti gyvenimo pauzes… Pagerbti Jį sustojant, įsižiūrėti, koks nuostabus Jis yra ir, koks gera gyvenimas, kurį Jis teikia kiekvienam, kas artinasi prie Jo. Jis ragina užimtame gyvenimo ritme stabtelėti ir pažinti Jo artumą žodyje, gyvenimo aplinkoje, prisipildyti ramybe.
Jėzus pažadėjo palikti nuostabią Dievo ramybę mums, savo mokiniams. Jis vertina ją kaip didžiulį gėrį, kuris padeda išlikti stabiliam ir patenkintam net tada, kai siaučia išorinės audros, pučia permainų vėjai ir veja nežmoniškas tempas. Dieviškoji ramybė – shalom – kurią Kristus palieka savo mokiniams yra ne tik emocijų tyla ir rami jų tėkmė. Tai – vidinė palaima, stabilumas, gėrovė, kurią lemia Dievas, ir ji nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, baimių ir būgštavimų. Tad tenka stabtelėti, išeiti trumpam iš trasos ir patirti tokią ramybę, kuri atveria akis aplinkos grožiui, o Dievo artuma pripildo širdį ramybe, kuri viršija visas aplinkybes, visa pažinimą…
Malda: Viešpatie Jėzau, padėk man stabtelėti ir atverti savo širdį Tavo teikiamai ramybei. Noriu gerbti Tavo artumą ir neleisti, kad širdį valdytų triukšmai, būgštavimai ir baimės. Tegul mano akys regi Tavo visa pranokstančią ramybę, kurią paskelbė angelai, tą dieną, kai atėjai į šį pasaulį. Amen
Iliustracija: Jelenos Šumilovos
0 Comments