Iš pastoriaus lūpų pastoriams, arba In memoriam Eugene Peterson

Šią savaitę, spalio 22 d., Jungtinės Valstijos ir visa evangelinė bažnyčia neteko dar vieno Dievo žmogaus ir žinomo visame pasaulyje tarno – dažnai vadinamo „Pastorių pastoriumi“ – Eugenijaus Petersono (1932-2018). Š.m. pradžioje visa Amerika ir pasaulis atsisveikino su šimtamečiu globalaus masto evangelistu ir JAV dvasiniu patriarchu – Billy Grahamu (1918 – 2018). Dabar į amžinus namus išlydi pastoracinės teologijos šulą – E. Petersoną, užauginusį ir įkvėpusį savo knygomis, paskaitomis ir bendravimu iš širdies į širdį ne vieną pastorių kartą ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Eugenijus Petersonas mirė 85 metų.

Dauguma jį pažinojo kaip šiuolaikinio Biblijos vertimo „The Message“ autorių, bet dar geriau žinojo, kaip pastorių, kuris visą gyvenimą neatsitraukė nuo ganytojiškos tarnystės. Jis buvo iškalbingas rašytojas, rašęs knygas ir spausdinęs publikacijas įvairiomis temomis “Leadership Journal” žurnale daugiausiai praeito amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. Jis parašė tūkstančius unikalių laiškų klausiantiems skaitytojams, taip pat daugybę pastoracinių laiškų ganytojams, su, kuriais tęsė nuolatinę korespondenciją, visoje šalyje. Jis garsėjo kaip puikus pasakotojas, bet labiausiai, kaip pasišventęs, kontempliatyvus pastorius, ne tik parašęs daygybę knygų, skirtų pastoriams, bet nuoširdžiai ir su meile visada (29 m.) ganęs savo kaimenę – „Kristus mūsų Karalius“ presbiterionų bažnyčią, kurią įkūrė Bel Air, Marylando valstijoje.

Pastoriams jis kalbėjo įvairiomis temomis: kaip svarbu laikytis Sabato, kaip Dostojevskis jam vėl grąžino aistrą Kristui, kaip išgirsti vidinį balsą Rašto tekstuose, kaip atlikti pastoraciją Biblijos istorijų pagrindu. Naudodamas biblinius naratyvus, jis atvėrė skirtingas pastoracinio pašaukimo dvasines dimensijas, kurios glūdi giliau nei tik išorinės pastoriaus / ės pareigos ir k.t.

Aš taip pat jo pastoracines knygas labai vertinu ir iš jų mokausi. Mėgstu naudoti ir E. Petersono „The Message“ vertimo versiją, kai dirbu su Biblijos tekstais. Jie visada nustebina ir atveria dar nematytus Šventraščio klodus. Jei šiandien manęs kažkas paklaustų, ką siūlytum man skaityti, nes Viešpats mane šaukia būti ganytoju, vienas iš svarbiausių autorių tikrai būtų – Eugenijus Petersonas – pastorius kalbėjęs pastoriams.

Siūlau paskaityti E. Petersono minčių, išsakytų keliomis temomis, ir prisiliesti prie pastoracinės minties gelmės, meilės, ramybės ir įžvalgos.

Naujasis Testamentas „The Message“, Mato 5 skyrius, Jėzaus palaiminimai

Palaiminti jūs, kai prieinate liepto galą. Nes kuo esate jūs mažesnis, tuo didesnis Dievas ir Jo vadovavimas.

Palaiminti jūs, kai jaučiatės praradę, tai, kas jums brangiausia. Tik tada galite apsirengti Tuo, kuris jums yra brangiausias.

Palaiminti jūs, kai este patenkinti, tuo, kas jūs esate – nei daugiau, nei mažiau. Ta akimirką galite didžiuotis savyje tuo, ko negalima įsigyti už jokius pinigus.

Palaiminti jūs, kai rūpinatės kitais. Nes tą akimirką, kai jūs nebegalėsite pasirūpinti, pamatysite, kad jumis kažkas rūpinasi.

Palaiminti jūs, kai savo vidinį pasaulį – savo mintis ir širdį – sutvarkote. Tada jūs galite pamatyti Dievą veikiantį išorėje.

Palaiminti jūs, kai galite parodyti žmonėms, kaip kooperuotis (bendradarbiauti), bet ne konkuruoti (varžytis). Tada jūs suvokiate, kas jūs esate ir atrandate savo vietą Dievo šeimoje.

Palaiminti jūs, kai jūsų pasišventimas Dievui sukelia persekiojimus. Persekiojimai jus pastūmėja dar giliau į Dievo karalystę.

Ir dar daugiau – laikykite save palaimintais kiekvieną kartą, kai žmonės jus žemina, arba išmeta laukan, visaip meluodami apie jus, jie diskredituoja Mane. Džiaukitės, kai visa tai vyksta – netgi būkite drąsūs! – nes to, ko jie nemėgsta, aš mėgstu! Visas dangus ploja. Žinokite, kad atsidūrėte geroje kompanijoje. Visi mano pranašai ir liudytojai pateko į karalystę per sunkumus.

Apie Sabato dovaną

Sabatas – tai ne našta, bet dovana. Neišskyrus laiko ir erdvės, kurioje galime atsiskirti nuo savo veiklų beprotystės, neįmanoma pamatyti, kas yra Dievas ir ką Jis daro.

Numalšinkite vidinį triukšmą, kad galėtumėte išgirsti tylų Viešpaties balsą.

Išskirkime laiką ir erdvę pabūti atskirai nuo savo žmonių, kad leistumėte pačiam Dievui juos paliesti, be mūsų indėlio, nuolatinio baksnojimo ar buvimo šalia.

Narcizai bažnyčioje

Mums atrodo, jog mažai tikėtina, kad Narcizas pasirodytų krikščionių kompanijoje. Tačiau Narcizų atspindžiai vis dar pasirodo mūsų išgelbėtose sielose ir šmėkščioja bendruomenėse. Jie yra tokie akivaizdžiai pastebimi Biblijos apreiškimo šviesoje, kai kalbame apie Kristaus nusižeminimą gimstant tvartelyje, mirštant ant kryžiaus ir apie prislopintą šlovę prisikėlimo kontekste, manoma, kad Narcizai bus iškart pastebimi ir atskleisti. Dažniau gi jie, atvirkščiai, yra pasveikinami ir puošiami mūsų tarpe, jiems suteikiamos lyderių pozicijos ir jie populiarinami.

Keistas reiškinys stebėti Jėzaus pasekėjus, staiga apsėstus savo nuostabiomis išgelbėtomis sielomis, ir itin besirūpinančius, kaip ugdyti savo dvasingumą. Asmeninis dvasingumas tapo mūsų amžiaus ženklu. MANO dvasingumas. Tai savęs-centro dvasingumas, nepriklausomybės ir savęs- tobulinimo dvasingumas. Visame pasaulyje šiuo metu mes turime žmonių, kurie atrado save iš naujo, suvokė Jėzaus gimimo, mirties ir prisikėlimo apreiškimą, tada vaikšto į bendruomenę dieviškai ugdo santuoką, vaikus, puoselėja draugiškumą ir bendruomeniškumą.

Tačiau šventas gyvenimas, gyvenimas prisikėlimu nėra asmens-projektas. Mes esame Dievo žmonės ir negalime gyventi šventą ir prisikėlimo gyvenimą tik kaip individai. Mes negalime būti tik savąjį ego apibrėžianti bendruomenė; mus apibrėžė Dievas, kaip BAŽNYČIĄ. Meilė, kurią išliejo Dievas, sukuria bendruomenę, o joje toji meilė nuolat atkuriama mūsų meilėje vienas kitam.

Neužimtas“ pastorius

Žodis „neužimtas“ pastoracinės tarnystės kontekste suvokiamas kaip išdavystė ir pasišventimo stoka

Atkreipkite dėmesį, metaforos, kurias Jėzus naudojo apibūdinti tarnavimo gyvenimui, dažnai yra vienišos, mažos ir ramios, kurios ilgainiui turi didelių padarinių: druska, raugas, sėkla. Mūsų gi kultūra artikuliuoja priešingus akcentus: didžiulis, gigantiškas, daugybinis, triukšmingas. Būtent tada tarnavimas yra strategiškai teisingas, kada pastoriai sąmoningai susivienija su ramiais ir augančiais įvaizdžiais, o ne šokinėja beviltiškai su neadekvačiais svarsčiais. Labiau reikia lavinti ramius įgūdžius, o ne raitelių raumenis. Svarbu labiau mokytis ramybės ir dėmesingumo nei save tuo apiplėšti. Johnas Omanas tai pavadino dviguba tarnystės grėsme, “šurmuliuojantis ir nerimaujantis” tarnas, nes šurmulys išsklaido tarno energiją, o nerimas jį užkietina.

Eugenijaus Peterseno mintys iš skirtingų jo straipsnių panašiais pavadinimais.

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.