Visais amžiais žmonės apmąstė gyvenimo ir mirties santykį, siekė įprasminti gyvenimą ir suprasti nemirtingumą. Žmonių sampratoje dažniausiai gyvenimas suprantamas, kaip Dievo dovana, o gyvenime atlikti pasirinkimai daro įtakos pomirtinei kelionei bei tiesiogiai siejosi su nemirtingumo idėja. Tos sąsajos pastebimos tautų religijose, mituose, taip pat ir krikščionijoje – Šventame Rašte yra šio gyvenimo prasmė bei amžinojo gyvenimo vilties sąsajų.
Keletą prasmingų minčių iš Šventojo Rašto, kurias išsakė išminčiai, apaštalai ir Jėzus Kristus. Jos suteiks gyvenimui teisingos motyvacijos ir amžino gyvenimo perspektyvos pojūtį:
Išminčius / Mokytojas:
Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.
Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.
Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. (Ekl 3, 1-2, 4)
Džiaukis gyvenimu, kurį tau davė Dievas, kartu su žmona, kurią myli. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje.
Ką gali daryk dabar, nes kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei išminties. (Ekl 9, 10-11)
Jėzus:
Jėzus tarė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.
Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25-26)
Apaštalas Paulius:
Nė vienas iš mūsų negyvename sau ir nė vienas sau nemiršta.
Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. Nes dėl to Kristus ir mirė, ir prisikėlė, ir atgijo, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats. (Rom 14, 7-9)
Apaštalas Jonas:
Ir išgirdau galingą balsą skambantį iš dangaus: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Ji apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, bus su jais.
Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo”. (Apr 21, 3-4)
Nuostabios Svento Rasto vietos! Aciu.
Malonu, Ginte, kad patiko. Gilios ir pilnos vilties Dievo mintys…
Grb. Anželika,
mąstant mirties tema man kilo toks keistas klausimas – kodėl visame Senąjame Testamente Dievas žydams nekalba apie mirusiųjų prisikėlimą? Radau tik vieną vietą Izaijo 26, 19, kur tas paminėta. Gal galite pasidalinti savo mintimis?
Dėkoju.
Valentinas
Dėkoju, gerb. Valentinai, už puikų klausimą.
Nuo Jėzaus laikų ne visi Senajame Testamente pastebėjo prisikėlimo viltį. Pavyzdžiui fariziejai tikėjo prisikėlimo viltimi, bet sadukiejai – ne (Mt 22, 23). Jie nepripažino mirusiųjų prisikėlimo. Tuo tarpu Jėzus jiems atsakė, kad „jie klysta, nepažindami nei Raštų (kuriuose kalbama apie tokią viltį) nei Dievo jėgos (kuri gali prikelti mirusius) (29 psl.). Tad visi esame kviečiami skaityti Senąjį Testamentą Kristaus požiūriu.
Jūs teisingai pastebite, kad Iz 26, 19 nuostabiai ir aiškiai aprašo mirusiųjų prisikėlimą. Tačiau tai ne vienintelė vieta Senajame Testamente, kuria rėmėsi judėjai tikėdami kūno prikėlimo iš mirusiųjų viltimi. Yra ne viena užuomina apie prisikėlimą Psalmių knygoje. Pavyzdžiui 49 Psalmė, kuri 10 eil. kalba apie tai, jog miršta visi, kvailiai ir išminčiai, 12 eil. net garbingi žmonės miršta ir neišlieka, tačiau 15 eil. skamba viltis – „iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane”. Dar aiškiau skamba Ps 16, 9-10: „Linksminasi mano širdis, džiaugiasi mano siela ir mano kūnas ilsėsis su viltimi. Nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neleisi savo šventajam supūti”.
Vis tik aiškiausiai apie prisikėlimą kalbama Danieliaus pranašystėje. Dan 12, 2-3 „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse pabus: vieni – amžinam gyvenimui, kiti – amžinai paniekai ir gėdai. Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipia daugelį į teisumą – kaip žvaigždės per amžių amžius”.
Taip pat pranašas Ezekielis mato regėjimą, kaip mirę kaulai tampa gyvais: „Sudžiuvę kaulai, išgirskite Viešpaties žodį’. Viešpats Dievas taip sako šitiems kaulams: ‘Aš įkvėpsiu į jus dvasią, ir jūs atgysite! Aš duosiu jums gyslas, užauginsiu mėsą, apvilksiu oda. Tada jūs žinosite, kad Aš Viešpats'” (Ez 37, 4-7).
Tad matome Senajame Testamente yra prisikėlimo viltis aprašoma ir tiesiogiai, ir tam tikra metaforų kalba, kurią kalbėjo ir pats Jėzus. Pavyzdžiui Pradžios knygoje 22 sk. aprašoma, kaip Abraomas aukojo sūnų Izaoką, kurio vietoje staiga Dievas parūpino avinėlį ir vėl grąžino Izaokui viltį gyventi ir t.t.
Mes palietėme tik Senojo Testameno tekstus ir nekalbėjome apie Naujajame Testamente dar aiškiau išreikštą prisikėlimo viltį daugelyje eilučių. Tad apie prisikėlimą kalba ir Senasis ir Naujasis Testamentai.
Dievo palaimos Jums, ir toliau nagrinėjant Šventąjį Raštą!
Ačiū Anželika už labai išsamų ir gerą atskaymą.