Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Ganytojiškas laiškas Timotiejui

2015 14 balandžio | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Ganytojiškas laiškas Timotiejui

Paulius_ir_TimotiejusPirmo laiško Timotiejui analizė

Pirmasis laiškas Timotiejui yra vienas iš trijų apaštalo Pauliaus pastoracinių laiškų, kuris taip vadinamas dėl savo turinio.

Ganytojiškuose pirmame Timotiejui, Titui ir antrame Timotiejui laiškuose yra nagrinėjamos bažnyčios vadovavimo ir tikinčių kasdieninio gyvenimo klausimai. Pirmame laiške Timotiejui apaštalui Pauliui rūpi sveika bažnyčios doktrina (manoma, kad jis konfrontuoja krikščionišką-judėjišką gnosticizmą 1 sk., 4, 1-11, 6, 3-10.)[1], tinkamas Dievo tarnų bendruomenės administravimas ir vadovavimas (3, 5-6,2 sk.), bei visų bažnyčios narių dievotas gyvenimas (2 sk. ). Pažvelkime į laišką iš arčiau, nes jame atrandame pastoracinės tarnystės vadovą visiems laikams iki Kristaus sugrįžimo.

Sveikas bažnyčios mokymas neatskiriamas nuo dievoto gyvenimo

Per apaštalo Pauliaus pamokslavimą daugybe Efezo žmonių buvo paliesti Evangelijos jėgos naujam gyvenimui (Apd 19). Tačiau Paulius žinojo, kad jam pasitraukus, į bažnyčią įsibraus „žiaurūs vilkai“ – klaidingi mokytojai, kurie „nepagailės kaimenės“ – griaus Kristaus bažnyčią (Apd 20, 28). Šie nuogąstavimai netrukus pasitvirtino. Timotiejui esant Efezo bažnyčios ganytoju, prasiskverbė klaidintojai krikščionys-judėjai, kurie nukreipė tikinčių dėmesį į „pasakas“ – žydų apokrifines legendas ir genealogijos medžius (1, 4), kas sukėlė tarp tikinčiųjų ginčus. Be to buvo klaidingai aiškinamas Senojo Testamento Įstatymas, kas buvo priešinga Evangelijos mokslui ir nešė sumaištį tikinčiųjų sieloms. Timotiejus turėjo sustabdyti šio klaidžiamokslio plitimą. Pauliui buvo svarbu, kad tikintieji nepasiduotų visokioms neaiškioms spėlionėms, bet savo gyvenime išlaikytų nuoširdų tikėjimą Kristumi visų nusidėjėlių Gelbėtoju, tyrą sąžinę ir meilę.

Apaštalas kritikuodamas klaidintojus, parodo, kad sveikas mokslas, kuriam kai kurie prieštaravo, yra ne tik tikėjimas Kristumi („tikėjimo žodžiai“), bet ir Evangelijos laikymasis krikščioniškame gyvenime. Tai ypatingai išreiškiama Pauliaus paraginime Timotiejui: „bedieviškų ir bobiškų pasakų venk, o ugdykis dievotumą“ (4,7). Kaip matome, Paulius nevengia ryškesnių epitetų, apibūdindamas klaidintojų skleidžiamą mokymą, taip pat jų mokslą vadina demonų mokymu (4,1). Jie draudžia tuoktis, liepia griežtai susilaikyti nuo maisto. Jie buvo asketiško gnosticizmo šalininkai, kurie niekino bet kokią materijos formą, kūną, maistą, todėl ragino nuo šito šalintis arba tai paniekinti. Juos apaštalas vadina veidmainiais, turinčiais sudegintas sąžines (4, 2). Kas dar aiškiau byloja, jog jie patys nesilaikė to, ką skelbė. Tačiau Paulius tikėjo Kristumi atėjusiu žmogaus kūne, tikėjo ir tuo, kad Viešpats sukūrė šį medžiaginį pasaulį. O kiekvienas Jo kūrinys yra geras ir priimamas su padėka Dievui! Nors klaidintojų mokymas galėjo atrodyti ypatingai dvasingai, bet, išties, jis buvo ne tikra, o surogatinė Evangelija, kurią Timotiejus, bažnyčios ganytojas, turėjo tikintiesiems paneigti ir savo gyvenimu parodyti tikrojo Kristaus mokymo pavyzdį. Tai turėjo būti ir sveiki žodžiai – šis žodis yra tikras, vertas visokio pritarimo. Taip įsakinėk ir mokyk! (4, 9,11). Taip pat ir visas Dievo tarno gyvenimas turėjo atitikti Kristaus mokymą – būti pavyzdžiu elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu (4,12).

Kristus savo žemiškos tarnystės dienomis paryškino šią tiesą Kalno pamoksle, kad kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Geras medis negali nešti blogų vaisių. Šį palyginimą Jis pasakė, minėdamas apie klaidingus pranašus. Taigi Kristaus mokymas negali skirtis nuo gyvenimo. Ten, kur pamokslaujama Evangelija, privalu ir gyventi pagal ją. Tai yra sveikojo mokymo esmė. Jei žodžiai skiriasi nuo veiksmų – žodžiai „šventi ir labai dvasingi“, o gyvenimas – nedoras – tuomet Evangelija netenka savo jėgos ir paskirties. Šie ženklai ir šiandien mums padeda orientuotis tarp sveiko ir nesveiko mokymo bažnyčioje.

Tikrų bažnyčios vadovų savybės

Kadangi Efezo bažnyčią puolė netikri mokytojai ir tikinčiųjų klaidintojai, Paulius laikė savo priederme parašyti apie tikrų Dievo tarnų, bažnyčios vadovų savybes, kad tikintieji, žvelgdami į bendruomenės vyresniųjų gyvenimą, suvoktų, kas yra jų tikri mokytojai. Į kokias gi savybes Timotiejui reikėjo atkreipti dėmesį prieš paskiriant bažnyčios vyskupus ir diakonus?

Naujose bažnyčiose apaštalas Paulius paskirdavo vyresniuosius (presbyteros) arba vyskupus (episkopos). Jie turėjo tapti tikinčiųjų prižiūrėtojais ir ganytojais, kurie rūpintųsi krikščionių sielų išganymu. Tą patį Paulius siūlo padaryti ir Timotiejui – skirti vyskupus, kurie prižiūrėtų kaimenę Kristaus šlovei ir tikinčiųjų labui. Iš laiško galime suprasti, kad norinčių vadovauti netrūko, tačiau apaštalas iškelia vadovams svarbias charakterio ir elgesio savybes.

Vyskupai (3, 2-7). Pirmiausia, vyskupas turėjo būti nepeiktinos reputacijos žmogus (anepilemptos), prieš kurį, anot J. White, niekas jokio blogo darbo paliudyti negalėtų (3, 2). Jis privalėjo turėti gerą liudijimą tarp tikinčių ir pašalinių-netikinčių žmonių (3, 7). Toliau Paulius išvardina eilę charakterio savybių. Kokio būdo turėtų būti žmogus, skiriamas vyskupu? Santūrus, svetingas, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis. Akivaizdu, kad šių savybių stokojo būtent klaidingi mokytojai. Tai pat apaštalas pabrėžia tam tikrų gebėjimų svarbąprotingas, svetingas, sugebantis mokyti. Neužtenka vyskupui tik gero charakterio, bet reikia sugebėjimo perduoti tiesą ir būti svetingu. Apart tinkamo charakterio ir sugebėjimų, vyskupui buvo iškeltas dar vienas labai svarbus reikalavimas – dorovinis gyvenimas: vienos žmonos vyras – tai tarnautojo visiška ištikimybė savo žmonai, padorus – gero elgesio, ne girtuoklis – ne piktnaudžiaujantis vynu, ne geidžiantis nešvaraus pelno, negodus pinigų – neaistringas turtų atžvilgiu, dėl kurių galėtų paminti teisingumą (tokie buvo klaidintojai, neretai trokštantys praturtėti, manantys, kad dievotumas esąs pasipelnymas 6, 3-5). Galiausiai, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus – neapleidžiantis savo namų ir vaikų dievotumo ugdymo. Taigi apaštalas kelia trijų tipų reikalavimus vyskupui: geras charakteris, atitinkantys sugebėjimai ir aukšta dorovė. Tai Dievo tarnui padėtų į bažnyčios žmones žiūrėti kaip į savo šeimą ir tinkamai elgtis.

Laiško 5 skyriuje Paulius, nurodydamas praktinius patarimus vadovui Timotiejui, aiškiai atskleidžia, kad bažnyčia funkcionuoja kaip šeima. Senyvo amžiaus vyrą svarbu raginti kaip tėvą, o moterį, kaip motiną. Jaunesnius žmones pamokyti kaip brolį ir seserį (5, 1-2). Tikros, dievotos, bet skurstančios našlės, kurių padėtis nepavydėtina, vertos ypatingos globos (5, 3-16). Taip pat Timotiejui buvo reikalinga išmintis teisingai spręsti bylas prieš bažnyčios vyresniuosius, kuriuos neretai neteisingai apskųsdavo (5, 19-22).

Akivaizdu, vyskupo tarnystė bažnyčioje buvo garbingas, tačiau nelengvas darbas, reikalaujantis tinkamo charakterio, dvasinių gebėjimų ir moralinių jėgų.

Diakonai – kita Naujojo Testamento tarnystė, kurią rekomenduoja Paulius Timotiejui (3, 8-13). Diakonas (diakonos) – paprasčiausia reikšmė „tarnas“, kaip pagalbinis tarnavimas Žodžio tarnams ūkinei daliai. Diakonams buvo iškelti ne menkesni reikalavimai nei vyskupams. Tai aiškiai parodo, jog bažnyčioje nėra menkesnių tarnysčių.“Gerai diakonaujantys įgyja garbingą laipsnį ir didelę tikėjimo drąsą“ (3, 13). Manoma, kad diakonai, įgiję garbingą laipsnį, turėjo teisę bažnyčioje dalintis Dievo žodžiu ir perduoti apaštalų pamokymus. Kita vertus, kiekviena ištikima tarnystė verta pagarbos bažnyčioje ir gero Dievo įvertinimo: „Šaunu, mano ištikimas tarne, įeik į šeimininko džiaugsmą“.

Visų bažnyčios narių dievotas gyvenimas

Apaštalas Paulius laiške Timotiejui ragina gyventi pasišventusį gyvenimą Viešpačiui ne tik bažnyčios tarnus ir vadovus, bet visus tikinčiuosius – visą Kristaus nuotaką (2 sk.). „Svarbiausias dalykas – malda. Krikščionys privalo melstis už vyresnybę, jei nori ramiai gyventi ir susitelkę skelbti visiems Gerąją naujieną, kaip to trokšta Dievas.“[2] Taip pat apaštalas su ugnele ragina vyrus susirinkime melstis, keliant aukštyn šventas rankas, be pykčio ir abejonių (2, 8).

Krikščionės moterys skatinamos visuomenėje elgtis dievotai, puoštis kukliai ir padoriai, nesivaikant ištaigingų apdarų, bet elgtis droviai ir santūriai, pasidabinti gerais darbais (2, 9-10). Bažnyčioje turtingas, valdingas ir nemokytas moteris apaštalas ragino nekelti sumaišties, bet verčiau tyliai ir paklusniai mokytis iš savo vyrų namuose, nes jos lengvai pasiduodavo klaidatikiams ir entuziastingai skleisdavo savo klaidingus supratimus.[3] Pauliaus draudimas susirinkime tylėti buvo pačiu laiku, nes triukšmadarės kėlė sumaištį bendruomenėje ir negalėjo kitus mokyti. Joms pačioms reikėjo nuolankiai mokytis iš savo vyrų tikrojo Evangelijos kelio – nuolankumo, romumo ir meilės. Tad Paulius primena, kad šeimos institute pirmasis buvo sukurtas vyras Adomas, kuriam buvo duota valdžia, o po to – moteris Ieva kaip jo bendražygė, per kurią galiausiai atėjo sėkla, sutraiškiusi Šėtonui galvą (11 – 15 eil.). Šios Rašto eilutės ir šiandien kelia nemažai klausimų Biblijos tyrinėtojams, teologams bei tikintiesiems. Vis dar klausiama ir svarstoma, ar Paulius drausdamas kalbėti moterims bažnyčioje, pasakė universalią, visiems laikams skirtą tiesą, ar lokalią, tik toje situacijoje ir kultūroje tinkamą sprendimą būdą. Ilgus šimtmečius Bažnyčioje šių eilučių pažodinė hermeneutika moteris ilgam atribojo nuo mokymo ir pamokslavimo galimybės įvairiose konfesijose. Man artima egalitarinių evangelikų teologų nuomonė, kad šie patarimai moterims tylėti bažnyčioje labiau susiję su kultūriniu, istoriniu to meto kontekstu bei tos bendruomenės situacija. Tad apaštalas pabrėžia ne universalų vyro ir moters santykio dėsnį, bet Efezo bažnyčios situacijos sprendimo būdą – ragino turtingas bendruomenės moteris, kurios kėlė sumaištį bažnyčioje ir žavėjosi klaidatikių mokymu, pamaldų metu tylėti ir mokytis tyliai, kurti šeimas, gimdyti vaikus. Tai ad hoc argumentas – tik šiam kartui ir situacijai.

Galiausiai, girdime patarimą vergams gerbti savo tikinčius šeimininkus, kuriems tarnavo. Paulius ragina neniekinti šeimininkų dėl to, kad jie – broliai, bet verčiau dar uoliau tarnauti jiems kaip Viešpačiui (6, 1-2). Toks elgesys šlovina Dievą ir atitinka Evangelijos mokymą. Tačiau tai nereiškia, kad Evangelija pateisina vergovės reiškinį. Panašiai kaip ir praktiniai patarimai Efezo bažnyčios moterims kėlė ilgus amžius nesusipratimus Bažnyčioje, taip ir vergovės klausimas. Bažnyčioje šimtmečiais gyvavo klaidinga interpretacija, jog – tai galimas Dievo socialinis patvarkymas visuomenei.

Tuo tarpu, vergovė buvo to meto kultūrinis reiškinys, atspindintis ne visuotinį Dievo pasitvarkymą, bet žmonijos nuopolį visuomeninėje sistemoje.

Apaštalas Paulius, nekeisdamas vyravusios struktūros, tiesiog kiekvieną socialinį sluoksninį kvietė gyventi pagal Evangelijos mokymą savo asmeninio gyvenimo tyrume ir šventume. Juk vieną dieną sugrįš Viešpats Jėzus, todėl kiekvienas, ir bažnyčios vadovas, ir tikintysis savo gyvenimą turi nugyventi šio įvykio šviesoje: išlaikyti tikėjimą ir Jo įsakymus be dėmės ir be priekaišto iki Kristaus pasirodymo (6, 14). Pirmame laiške korintiečiams gi Paulius išsako mintį, kad jei vergas turi galimybę tapti laisvu, tegul būtinai ją pasinaudoja, nors Viešpatyje pašauktas vergas jau yra laisvas (1 Kor 7, 21, 22). Tiesiog svarbu matyti, jog visuomeninės struktūros pokyčiai, kuriuos įkvepia Evangelijos šviesa, vyksta ilgiau ir lėčiau nei asmeniniai. Kai kuriems kultūriniams-visuomeniniams pokyčiams reikėjo šimtmečių – tokiems, kaip antai, vergovės ir moterų klausimas.

————————–

[1] Šiandien mokslininkai sutinka, jog XIX a. nuostata, kad gnosticizmas neegzistavo iki 2a. yra klaidinga. Šiandien nustatyta, kad gnosticizmo idėjos jau pasireiškė vėlyvajame judaizme dar prieš krikščionybę. (The Expositor’s Bible Commentary, Volem 11, 342 psl.)
[2] P. ir D. Alexender, Biblijos žinynas. Alma littera, Vilnius, 2001, psl. 733-734
[3] K. Kineris, Kultūrinis-istorinis Biblijos komentaras. Mirt, Sant-Peterburgas, 2005, psl. 522 (ru)

Literatūros sąrašas:
Biblija. Tikėjimo žodis, 1996 m.
P. ir D. Alexender, Biblijos žinynas. Alma littera, Vilnius, 2001, psl. 733-734
The Expositor’s Bible Commentary, Volem 11, 1 Timothy, Zondervan, USA, 1981, psl. 341 -386 psl.
K. Kineris, Kultūrinis-istorinis Biblijos komentaras. Mirt, Sant-Peterburgas, 2005, psl. 517-531 (ru)

2007, ruduo

1 Comment

  1. Audrius

    Gera tema apmastymui.teologiškai,
    Ir suprantama.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai