Niekas negali pasakyti taip gerai apie moterų proveržius tarnystėje ir pašaukimo tikrumą Kristuje, kaip moterys. Jos tampa seseriškuoju Bažnyčios balsu, kuris prabyla į nūdienos moterų širdis ir žadina Kristaus pašaukimą mumyse.
Moterims svarbu pažinti teologių moterų raštus ir tekstus.
XVII – XIX a. evangelikės apie moterų tarnystės teises – kognityvaus dvasingumo, kuris remiasi Šv. Rašto ir sveiko proto argumentais pamokos
Kas nori sustabdyti moterų tarnystę, tam teks pasipriešinti Kristaus Dvasiai ir galiai, kuri po Prisikėlimo buvo išlieta ant kiekvieno žmogaus kūno, ant sūnų ir dukterų, Sekminių dieną. Taip pat teks atmesti, kad Kūrėjas sukūrė vyrą ir moterį, juos abu, į Save panašius, pagal Savo atvaizdą ir pavidalą. O kas galės susirungti su apaštalų žodžiais, kad Dievo Sūnus gimė iš moters – mergelės, kuri pradėjo nuo Šv. Dvasios, kai Aukščiausio galia apgaubė ją, ir tuo tapo Dievo tarnaite, kuri pagimdė Šventąjį? Tas Dievo Sūnus gyveno žemėje ir savo žemiškoje tarnystėje apreiškė Dievo meilę, Dievo valią, Dievo mintį moterims – Samarietei, Marijai ir jos sesei Mortai. Taip pat po Savo prisikėlimo, ne apaštalams, bet moterims pirmoms Jėzus apreiškė Save. Jį pirmiausiai pasitiko Marija Magdelietė Mk 16, 9. Pats Jėzus Kristus tai padarė savo valia, neatsižvelgdamas į asmenis. Tad te nutyla visos lūpos, kurios norėtų drausti Dvasios pasireiškimą per kiekvieną kūną.
Iš šių kelių Rašto pavyzdžių matome atsakymą dėl aktyviai tarnaujančių moterų. Šios eilutės tapo papiktinimu tamsos tarnams, kurie sustatė pertvaras ir aukštus draudimų kalnus. Bet visus kalnus Viešpats Kristus išlygina.
Margaret Fell (1614 – 1702). Ištrauka iš jos garsaus veikalo – Vyrų ir moterų lygių teisių pamfletas (1660). Ji buvo viena iš Religinės Draugų bendrijos Anglijoje įkūrėja, vėliau žinoma kaip Kvakerių bažnyčios tėvų (pamokslininkų ir misionierių) garsaus šešiadešimtuko dalimi. Margaret Fell dažnai vadinama „kvakerių motina“.
****
Pakilkite dėl Jėzaus! Visi, kurie veda Jo kariauną,
Apvainikuoti Šventosios Dvasios grožiu.
Nesibaiminkite jokių priešų ir nesusigūžkite, nebijokite pagundų laukų.
Įstokite į Jo šlovingą derlių,
Pakilkite dėl Jėzaus!
Brangūs skaitytojai, niekuo jūsų nenustebinsiu. Mes nesiruošiame diskutuoti apie techninius „moterų teisių“ ar „moterų pamokslavimo“ klausimus. Paliksime juos tiems, kurių gebėjimai ir skonis labiau išlavinti tokiomis temomis sampratauti ir kalbėti. Mes tikime, kad visos moterys turi savo teisėtas veiklos sritis, kurios, deja, menkiau apmokamos nei vyrų, tačiau moterys jose yra naudingos ir laimingos. Tačiau mes neabejojame, kad pastarųjų metų reformos gali būti įvairiais atžvilgiais naudingos moterims. Nors neįprasta, kad moteris posėdžiautų teisėtvarkos salėse, ar būtų bažnyčios vadovė. Vis tik faktai aiškiai rodo, kad moteris gali būti „išimta“ iš visuomenei įprastų jos sferų ir įtraukta į bažnyčios ir valstybės vadovavimo pozicijas bei vykdyti aukštas pareigas.
Kai taip atsitinka, Dievo Apvaizda suteikia jai pagalbą veikti oriai, išmintingai ir švelnia moteriškąja malone.
Tiek senais, tiek moderniais laikais galime atrasti ne vieną pavyzdį moters esančios aukštose valstybinėse ir bažnytinėse pareigose. Tokia buvo Debora – pranašė, Lapidoto žmona, Izraelio teisėja. Noriu pasakyti, jog Debora tapo teisėja ne todėl, kad nebuvo tinkamo vyro šiai pozicijai užimti, bet dėl to, kad Dievo išminties pasirinkimu ji buvo išrinkta ir įšventinta šioms pareigoms. Taip pat Dievo Apvaizdos sprendimu ji buvo priversta imtis atsakomybės vykdyti karo veiksmus, ne dėlto, kad nebuvo Izraelyje vyro karvedžio. Ji kvietė karvedį Baraką prisiimti atsakomybę, kuris galėjo vesti tautą į pergalės mūšį. Tačiau jam trūko tikėjimo ir drąsos imtis šios atsakomybės. Šventas jos uolumas dėl Izraelio neleido įsižiebti vidiniam konfliktui, atvirkščiai, Deboros tikėjimas ir drąsa vedė Dievo tautą į pergalingą karo veiksmų baigtį ir sustiprino tautą jai teisėjaujant. Tuo metu, kai Debora teisė ir vadovavo karo veiksmams prieš Izraelio priešus, niekas nekalbėjo apie netinkamai peržengtas moters padorumo ribas… Bent apie tai Rašte nerandame nei užuominos.
Pažvelkite į Jos Didenybę karalienę Viktoriją. Kas jos laikais abejojo, jog ji peržengė moteriai skirtas veiklos ribas? Kur rasime dar tokį valdovą praeities ir dabarties amžiais galingesnį ir protingesnį už ją? Ar jos atveju kalba kažkas apie moteriai netinkamą statusą ir peržengtas visas moteriškumo normas?
Bet kitaip yra tik religijos srityje. Čia moterys kaltinamos peržengiančios savo padorumo ribas, vos tik Dievo ranka išveda ją iš jos privačios uždarumo sferos ir pašaukia užimti poziciją Dievo naudai. Pravėrus jai lūpas bažnyčioje, čia pat ji pasmerkiama kaip siekianti nemoteriškų tikslų ir puoselėjanti ne savo reikalus bei polinkius.
Ar kurioje nors denominacijoje atsiras Kristaus mylimi mokiniai, kurie palaikys moterų tarnystę?
Phoebe Palmer (1807 – 1874). Ištrauka iš jos įdomiausios knygos Tėvo pažadas (The Promise of The Father, 1859). Ji buvo Šventumo judėjimo įkūrėja JAV ir Aukštesnio gyvenimo judėjimo Britanijoje įkūrėja.
0 Comments