Savo pastebėjimais pradėsiu dalintis nuo pamokslaujančių ir mokančių, nes tokiai kategorijai priklausau. Tyrinėdama savo tarnavimą, pastebėjau, kad dažnai stokoju sudužimo pamokslaujant, kai perteikiu pažinimą, kuriuo stengiuosi pamokyti kitus, darydama sau išlygas.
Dažnai tai vykdavo net nesąmoningai ir ne iš blogų paskatų. Priežastis gali slypėti kalbėtojo širdyje ir santykyje į klausytoją. Kieta širdis žeidžia jautresnius, ar palūžusius, net tada, kai mes sakome geriausius savo pamokslus. O įvairių sielos lūžių turime daugelis, nes tenka gyventi atšiauriame nuodėmės pavergtame pasaulyje. Todėl kalbančiajam nuolat reikia Viešpaties malonės, kuri pridengtų jo netobulumus ir apsaugotų klausytoją nuo žaizdų, skriaudų, sulaužymų. Idant vietoj aliejaus ant žaizdos neužbertume druskos.
Keliu sau labai svarbų uždavinį, ne tik gerai ir „steriliai“ pamokslauti, bet prašau, kad Dievas duotų minkštą širdį savo klausytojų atžvilgiu. Man vis svarbiau, kad Dievas pasiektų klausytojų širdis atgaila, tikėjimu ir Savo meile, negu brūžintų sielas kietu meistrišku pamokymu. Nuoširdžiai atsiprašau tų, kuriuos galbūt savo žodžiais nepelnytai įžeidžiau, buvau per kieta, nejautri. Taip pat norėčiau raginti bendruomenės žmones melstis už savo pastorius ir pamokslaujančius, kad perteiktume Dievo žodį su gailestingumu, nesileistume į kitų teismą, „atskleisdami tiesą, prisistatytume kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje“ (2 Kor 4, 2).
Kita vertus, mums, krikščionims, neretai trūksta sudužimo dvasios bendraujant vieni su kitais. Dažnai atsitinka, kai kitaip mąstantį, ar savotiškai išreiškiantį savo mintis, net nesistengdami išgirsti jo pamąstymuose tiesą, esame greiti pasmerkti. Pokalbyje tuoj pat norime pašnekovą „pastatyti į vietą“. Ypač jei jis šiek tiek jaunesnis dvasioje, ar pasisako kitaip nė mes galvojame. Vietoj to, kad mylėtume jį, norime mokyti ir atversti „į doros kelią“, „į sveiką protą“ (tartum mes patys būtume teisūs). Taip mums visiems atsitinka, kai manome apie save geriau už kitus. Tuomet puoselėjame nuosavą teisumą, kuris užkietina širdį. „Nors nematau nieko netinkamo savyje, bet tuo dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pasimokytumėte vienas negalvoti daugiau negu parašyta ir kad nepasipūstumėte vienas prieš kitą. Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs?” (1 Kor 4,4-7). Bendraudami neturėtume jaustis aukštesniais ir žemesniais, vedliais ir sekėjais, bet bendro tikėjimo žemiškos kelionės bendrakeleiviais, kurie pastiprina vienas kita nelengvoje kelionėje, idant pasiektume amžinąją buveinę. Čia norėčiau pacituoti Camus eiles apie žmonių bendravimą:
Neik paskui mane. Aš galiu nevesti.
Neik pirma manęs. Galiu nesekti.
Tiesiog eik šalia ir būk man draugas.
Autorius patvirtina, kokio santykio į save nesąmoningai laukia kiekvienas žmogus, bendraujantis su kitu žmogumi. Mes norime pakeleivio, draugo, brolio, kuris eidamas šalia, o ne priekyje, šalia o ne bijodamas būti savimi, sektų tyliai paskui. Tiesa, visi trokštame bendrauti su Dievu asmeniškai, o kai einame kartu turėtume liautis mokyti vienas kitą, bet siekti pamatyti Kristų tarp mūsų. Kai pokalbyje einame šalia, o ne bėgame vienas nuo kito, ar vedame vienas kitą, tada atsiveria Kristus einantis su mumis, kaip tiems mokiniams, ėjusiems į Emausą po Kristaus nukryžiavimo ir besikalbantiems, besvarstantiems apie nutikusius įvykius Jeruzalėje.
Mums trūksta sudužusios širdies maldoje, kad galėtume bendrauti su Dievu artimiau, šilčiau. Nuosavas teisumas neleidžia nusižeminusiais prisiartinti prie Dievo. Kietos širdies žmogus pasilieka toli nuo Viešpaties, nors ir uoliai puoselėtų išorinį religingumą. Visi gerai atsimename Jėzaus palyginimą pasakytą tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino. Jėzus pasakojo apie du žmones Dievo namuose, kurie siekė bendravimo su Dievu. Jie abu meldėsi: vienas Dievo akivaizdoje gyrėsi savo teisumu, nekaltumu, uolumu, pasiaukojimu, buvo be galo patenkintas savimi ir savo religiniu gyvenimu. Kitas žmogus meldėsi sudužusioje dvasioje, kalbėdamas su Dievu sąžiningai, taip kaip yra, suvokdamas savo neteisumą, mušėsi į krūtinę ir maldavo Dievo atleidimo, pasigailėjimo ir meilės. Būtent šis, bet ne anas susitiko su Dievu ir patyrė išteisinimą ir sutaikymą. Negalime ateiti pas Dievą lyg visą žinotume ir būtume teisūs. Tuomet jausime savo maldoje šaltumą, atstumą ir nepritarimą iš Dievo.
Mums trūksta sudužimo ir minkštumo liudijant Evangeliją. Dažnai manome, kad nėra svarbu kaip mes perduodame iš Dievo atėjusį gyvenimą kitiems žmonėms. Galvojame, kad užtenka papasakoti pačią Evangelijos esmę. Gerai, kai nesigėdijame tikėjimo Kristumi ir gebame pasidalinti juo su kitais. Tačiau kai kalbame apie Evangelijos poveikį žmogaus gyvenime, suprantame, kad neužtenka perduoti tik informaciją, tenka ir save pridėti. O jei esame teisūs savyje ir kietos širdies žmonės, ar Dievo malonės dovana galės paliesti žmogaus širdį? Nebent papiktinti ar įžeisti. Evangelijos be meilės, kuri kyla iš kietos širdies, žmonėms nereikia – tame nėra gyvenimo. Žmonės bodisi rafinuoto, formalaus religinio gyvenimo, kurį bando primesti kitas žmogus. Šiandieną daugelis šiuolaikinių teologų aiškina vakaruose itin ryškėjantį susidomėjimą Rytų meditacija kaip spontaninį sąjūdį, kylantį iš žmogaus giliausio poreikio melstis Dievui. Jie vengia prisijungti jau prie egzistuojančių krikščioniškų bendruomenių, tarytum ieškodami nepriklausomybės nuo jų. Taip atsitinka, ir dėl to, jog daugelį atgraso religinis formalumas, žmogaus vidaus nepaliečiančios struktūros, teisuoliškas rafinuotumas. Žmogus tikisi vidinės pagarbos ir nemėgsta, kai juo manipuliuojame. Kikršioniškoje bendruomenėje, sekančioje Kristus pavyzdžiu, turi būti vietos širdies santykiams ir širdies tikėjimui. Atžagarus, kietas Evangelijos skelbimas, kai krikščionys jaučiasi dėl savo tikėjimo visa galva pranašesni už netikinčius, nebus sėkmingas. Tai negali atnešti Dievo palaiminimo, kuris nuskambo vargšams dvasia, romiesiems, tiakdariškiems, sudužusios širdies žmonėms.
Kietumas, nuosavas teisumas ir puikybė yra didžiausi Evangelijos priešai. Mat Evangelijos esmė ir jos gerumas slypi tame, kad ji pasirodė ne „sveikiesiems, teisiesiems ir stipriesiems“ už jų nuopelnus, bet aplankė silpnuosius, sudužusius, didžiausius žemės vargšus ir susikrimtusius nedorėlius dovanai, neturint jokių teisumo darbų. Tokiu būdu Evangelija atsiveria sudužusiems žmonėms ir toliau yra skelbiamas Dievo karalystės gyvenimas per sudužusios dvasios žmones, kurie kartu su apaštalu Pauliumi nešioja savyje Kristaus kryžiaus mirtį, kad kituose veiktų gyvenimas. Juk nešdami Dievo žinią, susiduriame su gyvais žmonėmis, o ne su statistika. Visi, vaikai ir suaugę, nori gailestingumo be priekaištų, supratimo be teismo ir meilės be pasmerkimo, užuojautos be atmetimo. Kai dūžtame širdyje, t.y. netenkame nuosavo teisumo, tuomet per Kristų pradeda ryškėti atjautos, kito supratimo, pakantumo ir taikingumo vaisiai, Kristaus mokinystės vaisiai.
Jūsų pamąstymai labai atliepia tą širdies ilgesį ieškant Viešpaties,Jo artumo.Gera skaityti tokius straipsnius,kuriuose jaučiamas troškimas pažinti Jo širdį.Ačiū jums už šias pastangas ieškant Dievo ir dalinantis tuo su kitais.Te Viešpats išlieja jums dar daugiau savo malonės šioje kelionėje.