Ar evangelinės bažnyčios mini Adventą? | Klausimai – atsakymai

Adventas? Kodėl jį minite? Kur parašyta Naujojo Testamento tekstuose, kad kažkas švęstų katalikiškas – pagoniškas šventes? Ar dėl to Kristus mirė, kad Jo mokiniai atkristų į katalikiškas tradicijas ir išduotų autentišką tikėjimą? Gal aš kažko nesuprantu?.. (Saulius)

Sveikas, Sauliau,

Advento tradicija yra labai sena ir būdinga visai Vakarų krikščionijai, ne tik katalikų bažnyčiai, bet ir liuteronams, Moravijos broliams, anglikonams, presbiterionams, metodistams, įvairioms mūsų dienų evangelinėms bažnyčioms. Žinoma, ne visos evangelinės bažnyčios (sekmininkai, charizimininkai, ar nedenominacinės bažnyčios) mini Adventą. Bet dėl to jos nėra „geresnės“ ar „švaresnės“ mokymo ir bažnyčios ugdymo prasme. Beje, svarbu paminėti, kad ir stačiatikiai turi Advento laikotarpį, bet kiek kitu metu. Taigi daugumai krikščioniškų bažnyčių būdingas keturių sekmadienių iki Kalėdų adventinis laikotarpis.


Mozaikos fragmente “Kristaus Advento laukimas”. Villa Romana del Casale (pradėta statyti IV a.).

Adventas Bažnyčioje aktyviai gyvuoja ir minimas jau nuo V a. pradžios bei išreiškia Kristaus atėjimo tiesą, į kurią krikščionys kviečiami gilintis bei laukti, o taip pat skelbti Jėzaus antrąjį atėjimo žinią. Dabar Jį pamatys kiekviena akis, kaip giedama adventinėje Čarlzo Veslio giesmėje. Lotyniškas žodis adventus yra atitikmuo graikiškojo parousia, kuris naudojamas Naujojo Testamento tekstuose, kai kalbama apie Kristaus antrąjį atėjimą, ir reiškia ne ką kitą, o ATĖJIMĄ. O tai akivaizdu, kad Vulgatoje – lotyniškame Jeronimo (340 – 420) Šventojo Rašto vertimo tekste, kur kalbama apie netikėtą Kristaus atėjimą, minimas žodis adventus.

Pvz: Kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas. (Mt 24, 27)

Sicut enim fulgur exit ab oriente et paret usque in occidente ita erit et adventus Filii hominis. (Lotiniškoje Vulgatoje, Mt 24, 27).

Tad nenuostabu, kad ankstyvų amžių krikščionys laukdami Kristaus karalystės ir vildamiesi Jo įsiviešpatavimo, pradėjo puoselėti Šventuoju Raštu remiamą tradiciją, kuri buvo pradėta vaizduoti ir mene. Bažnyčiose Advento metu gilinosi ne tik į Kristaus gimimą, Dievo išgelbėjimo planą, bet ir išreiškė antrojo Jėzaus atėjimo viltį bei lūkestį: Maranata, ateik Viešpatie, ateik!

Šiandien gi – tai taip pat puiki proga skelbti tikėjimą, tiesą ir meilę, atėjusią Jėzaus asmeny, bei autentiškai puoselėti gyvą tikėjimo nuostatą laukiant Dievo artumo, meldžiantis, giedant, skaitant Šventąjį Raštą ir darant gailestingumo darbus.

Tad Advento – Kristaus atėjimo minėjimas niekaip netrukdo autentiškam tikėjimui nei bręsti, nei veikti. Atvirkščiai, sakyčiau, netgi pasitarnauja skatinant tirti savo širdį ir nuolat viltis, kad Jis sugrįš. Kiekvienos kartos tikintieji gali laukti Kristaus ir budriai, ir kūrybiškai, įdiegiant vis naujus ekumeninio (įvairių konfesijų) dvasingumo elementus. Todėl nenuostabu, kad dauguma šiuolaikinių evangelinių bažnyčių pasaulyje grįžta prie Advento minėjimo.

Žinoma, ultra radikalios krikščionijos formos, kurios neigia Bažnyčios istoriją, ekumenizmą, kultūrą, taip pat kritikuoja bet kokias tradicines ir netradicines šventes, primesdamos joms stabmeldystės supratimą, Advento nepraktikuoja. Tokiu atveju, manyčiau, svarbu visiems prisiminti apaštalo Pauliaus nuostatą, kurią jis atveria pirmiems krikščionims, kai ragino neteisti ir nesmerkti vieni kitų dėl švenčių, išskirtų dienų, ar maisto (Rom 14). Ugdyti savy gebėjimą priimti kitokį. Toks santykis, neabejotinai, sušvelnina radikalizmą ir kreipia eiti Dievo meilės keliu. Jei kas iš tikinčiųjų švenčia ir įdeda į šventes tikėjimo prasmę, tas švenčia Viešpačiui, o kas nešvenčia švenčių ir jų nemini, taip pat tai daro Viešpačiui. Tad geriau stengtis suprasti vieni kitus, ir leisti kiekvienam gyventi pagal įsitikinimą bei puoselėti meilę, nei smerkti, teisti ir skaldyti.

Griežtas, pažodinis Biblijos interpretavimas bei pritaikymas nėra išeitis nei savo, nei kitų gyvenime. Griežtasis dogmatizmas vis labiau veda į saviizoliaciją, užsisklendimą, religinį radikalizmą ir nuosavą teisumą, kurio Jėzus savo mokiniams ragino saugotis. Tuo tarpu meilė statydina!

Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo (1 Kor 4, 5).

Viešpaties malonės jums ir gražių švenčių,

pastorė Anželika

Dalinkimės:

2 komentarai

  1. Brangi, Pastore, dekoju uz Jusu pamastymus. Sie klausimai mane irgi domina. Ar uztenka tik Biblijos, ar reikia papildomu knygu? Jus irgi papildomas knygas rasete. Kaip veda mus toliau Viespats? Tik per Biblija? Linkiu Jo isminties vedant Baznycia.

    • Dėkoju, miela Lina, už palinkėjimus. Jūs uždavėte puikius klausimus, kurie rūpi kiekvienam bręstančiam krikščioniui. Ne tik Biblija, bet ir įvairios knygos reikalingos krikščionio kaip dvasiniam, taip ir mentaliniam, kultūriniam ir asmenybiniam ugdymui. Krikščionis neturėtų atsiriboti nuo visokeriopo vystymosi. Dažnai klystama, kai manoma, kad dvasingumui statyti užtenka tik Biblijos. Išgelbėjimui to (paprasto tikėjimo) gali užtekti, bet neužteks Šventojo Rašto pažinimui ir išmintingam gyvenimui visuomenėje. Jūsų klausimus ateity pakomentuosiu plačiau! Ačiū, kad domitės ir trokštate gilintis! Linkiu jums gražių švenčių ir visokeriopo augimo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.