„Viename mieste gyveno paleistuvė ir turėjo daug mylimųjų. Miesto valdytojas jai tarė: „Pažadėk, kad būsi gera, ir aš tave vesiu.”

Ji pažadėjo, valdytojas ją vedė ir parsivedė į savo namus. Jos mylimieji, ją pamatę, tarpusavyje kalbėjosi: „Tas viešpats pasiėmė ją į savo namus, tad jei mes nueisime pas ją ir jis tai sužinos, mus pasmerks. Bet eikime prie reikalo iš kitos pusės – sušvilpkime jai. Ji atpažins švilpimą ir ateis pas mus, o mūsų nebus, už ką kaltinti.”

Išgirdusi švilpimą, moteris užsidengė ausis, pasitraukė į vidinius kambarius ir užsitrenkė duris.

Tai mūsų siela, jos mylimieji – aistros ir kiti žmonės, miesto valdytojas – Kristus, vidiniai kambariai – amžinasis būstas. Tie, kurie švilpia, yra piktieji demonai, bet siela visada gali rasti prieglobstį pas Dievą.”

(Jonas Neūžauga – viena ryškiausių asmenybių iš dykumos tėvų. 339 m. gimė neturtingų tėvų šeimoje Tese. Sulaukęs aštuoniolikos, iškeliavo į Skėtę ir dvylika metų mokėsi pas tėvą Amojų. Vėliau pats tapo mokytoju ir patraukė daug mokinių, buvo įšventintas į kunigus. Mokinių užrašuose išliko gausūs Jono posakiai)