Ps 119, 165 „Kas myli Tavo įstatymą, turi didelę ramybę ir niekada nesuklumpa.“

Meilė Dievui nėra atskiriama nuo meilės Jo žodžiui. Kaip medžio šerdies negalime atskirti nuo paties medžio, taip ir Dievo žodžio nuo Dievo asmens. Jie – vientisi.

Jei sakome, kad mylime Dievą, bet nemėgstame Šventojo Rašto, apgaudinėjame patys save. Tačiau jei mylėsime ir gyvensime taikoje su Dievo žodžiu, tai mylėsime ir patį Dievo asmenį.

Priešiškumas Šventajam Raštui kyla iš kritusios žmogaus prigimties, kuri priešinasi Viešpaties pažinimui. Bet susitaikius su Dievu, susitaikome ir su Jo žodžiu. O iš šios taikos ateina didelė ramybė širdžiai, kurios negali pakeisti jokie kiti laikino nusiraminimo šaltiniai.

Kas gali prilygti Dievo teikiamai ramybei, kai gyvename tokį neramų gyvenimą, kuriame slypi įvairiausi pavojai? Savimi negalime visiškai pasikliauti, nes esme gana emocingi kūrinai ir būname nepastovūs kaip ir mūsų jausmai. Viskas kinta ir yra realityvu. Vienas Viešpaties žodis yra amžinas ir be nuodėmės. Juo galime pasikliauti ir rasti ramybę savo sieloms. Visai nenuostabu, kad siela nerimsta be Viešpaties žodžio. Juk ji neturi į ką atsiremti. Kas myli Dievo įstatymą, turi didelę ramybę, o jo kojos saugomos nuo suklupimo, nes takas apšviečiamas amžina šviesa.