Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi.

Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę,
ištvermė – patirtį, patirtis – viltį.
O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. (Rom 5, 1 – 5)

Malda: „Šlovinu Dieve Tave, kad dovanojai išteisinimą ir ramybę tikėjimu į Kristaus auką. Kartu suteikei ir šlovės viltį būti su Tavimi amžinai. Nors tenka trumpai pakentėti, tačiau šie kentėjimai nieko nereiškia palyginus su ta šlovinga viltimi, kurią suteikei, išliedamas Šventąją Dvasią. Atverk širdies akis, kad sielvarto akistatoje dar aiškiau regėčiau dangišką viltį. Amen.”