Tikėjimas – tai sielos džiaugsmas
Šį kartą norėčiau pakalbėti apie tikėjimą, kurio svarba ypač išryškėja neramiais neaiškumo laikais. Galbūt jūs ieškote tikėjimo, ar vidinio nusiraminimo COVID-19 pandemijos laike. O gal jūs jau anksčiau patyrėte tikėjimo dovanos atsivėrimą ir veikimą savo gyvenime. Kaip, iš tiesų, tikėjimas Dievu keičia mūsų gyvenimą, kai širdį užpildo netikėta dvasinė palaimos būsena, kuri atšildo šaltakraujišką racionalumą, išsklaido abejones, pašalina ateistines nuostatas?
Kiekvienam žmogui svarbus artumas – žmogaus ir Dievo buvimas šalia. Vienišumas mums – didelė kančia. Mes negalime gyventi be kitų, sunkiai pakeliame sielos tuštumą. Siela patiria neapsakomą džiaugsmą ne tik tada, kai mus aplanko draugai, bet ypač tuomet, kai vidinę tuštumą užpildo dvasinė tikrovė, transcendentinis potyris, Dievo palytėjimas. XX a. vidurio prancūzų filosofė ir teologė Simone Well savo knygoje „Dievo laukimas“ pastebi: Negalime žengti nė žingsnio dangaus link. Dievas pats pereina visatą ir pasiekia mus. Per erdvės ir laiko begalybę be galo begalinesnė Dievo meilė ateina mūsų pagauti. Ji ateina, kada nori. Mes galime ją priimti arba atsisakyti ją priimti“. Manau, kad kiekvienas, kuris ją priėmė ar dar tik priims, suvokia didelę to vertę.
Negali būti didesnės dovanos žmogaus sielai, kaip tikėjimas Dievu, Dievo meilės mums ir mūsų meilės Jam potyris. Jo labiausiai ilgisi siela – gelmė šaukia gelmę. Šventojo Rašto psalmistai puikiausiai atveria šį troškimą savo psalmėse:
Dievo laukia mano siela,
Iš Jo ateina mano išgelbėjimas.
Tik Dievo lauk, mano siela! ( Ps 62,1,5)
Tavęs trokšta mano siela…
Mano siela bus pasotinta kaip kaulų smegenimis ir taukais…
Mano siela įsikibo į Tave… ( Ps 63,1,5,8).
Sielos tuštuma šaukiasi Dievo pilnatvės, Jo meilės. Tikėjimas Juo – sielos palaima, ramybė, džiaugsmas.
Tikėjimas – tai nuostata
Kartą skaičiau vieno Dievo žmogaus surinktas auksines mintis, kuriose radau tikėjimo apibūdinimą, kuris panašiai skambėjo jau mano ir mano supratime: tikėjimas – tai pasitikėjimo su nuolankumu nuostata, o ne išdidaus užtikrintumo pozicija.
Tikėjimas yra nuolanki tikinčio širdies padėtis, pasikliovimas Dievo beribe meile. Tai mums patvirtina ir Šventasis Raštas. Apaštalas Paulius rašo filipiečiams (Fil 2, 2; 5):
Padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo.
Būkite tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus.
Kartu su Kristaus tikėjimu veikia ir vidinė Kristaus varomoji nuostata – nuolankioji-pasiaukojanti meilė, meilė nukreipta link žmogaus ir link Dievo Tėvo. Todėl nesiderina tikėjimas su ambicingu savanaudiškumu, o tikinčio gyvenimas su bejausmiu egoizmu, rafinuotu religingumu. Tikėjimas Dievo Sūnumi formuoja mumyse Kristaus meilės nusistatymą, ir visai neskatina savanaudiškumo, kitų teismo, kaltinimo, ar juodinimo.
Todėl gyvybingas tikėjimas ves link širdies nuolankumo, kuris remiasi Dievo malone, o ne savo teisumu, pykčiu, ar kito smerkimu. Išdidus žvilgsnis – dvasiškai aklas, todėl negali matyti Neregimojo, kuris pats yra romios ir nuolankios širdies.
Būti Dievo valioje tai nereiškia būti kažkurioje vietoje, bet turėti tam tikrą širdies padėtį patinkančią Dievui. Kartais mes veržiamės išoriškai paklusti Dievui – vykti kažkur, daryti kažką, kad tik nereikėtų keistis širdyje. Mums lengviau daryti darbus, nei Juo tikėti ir leisti mus pakeisti. „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? – iš kartos į kartą nesikeičia žmogaus klausimas Dievui.
Atsakymas: „Tikėk“.
Tikėjimas yra plati teologinė ir filosofinė sąvoka, turinti daug psichologinių aspektų, bei įvairių reikšmių. Žinoma, negalėsime visko išnagrinėti viename straipsnyje. Prisiliesime tik prie kai kurių reikšmių, pasitelkdami Šv. Raštą, psalmistų, Jėzaus , apaštalo Pauliaus žodžius bei vieną, kitą žinomo žmogaus istoriją.
Tikėjimas – tai mokymas ir pasaulėžiūra
Iš veido aš buvau nepažįstamas Judėjos bažnyčioms, kurios Kristuje.
Jos buvo tik girdėję: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia tikėjimą, kurį kadaise griovė.
Ir jos šlovino Dievą dėl manęs. (Gal 1, 22-24)
Apaštalas Paulius keliais paskutiniais 1 skyriaus sakiniais dalinasi savo atsivertimo patirtimi su galatais. Kai apaštalas kalba apie skelbiamą, bet prieš tai persekiotą tikėjimą, galima suprasti, kad jis turi omeny mokymą ir pasaulėžiūrą, kurios pradžioje nepriėmė, netgi nekentė būdamas jaunu fariziejumi, nuožmiai persekiojo bažnyčias, o vėliau, po asmeninio susitikimo su Kristumi, pats ėmė skelbti nemėgstamą tikėjimą. Jis tapo Kristaus tikėjimo, t.y. Jo mokymo karštos dvasios sekėju ir skelbėju.
Todėl kai kalbame apie tam tikrą tikėjimą (pvz.: krikščionių), turime omeny ir mokymą (Kristaus), ir pasaulėžiūrą (krikščionišką). Juk kiekvienas tikėjimas kažko moko ir teikia savitą pasaulio suvokimą. Kristaus tikėjime yra ir Jo mokymas, ir Jo nuostatos, ir Jo požiūris į reiškinius. Krikščioniško tikėjimo kertiniai akmenys yra šie: savo nuodėmingumo suvokimas, Kristaus atperkamoji auka, amžinas gyvenimas. Niekas taip aiškiai šioje žemėje neparodė žmogaus dvasinio suirimo ir degradavimo kaip Kristus. Garsus anglų kilmės mokslininkas, elektros atradimo pirmtakas – Faradėjus yra pasakęs: Kol žmogus nesupranta savo nuodėmingumo, tol jis nesupranta amžinojo gyvenimo. Tai yra krikščioniško tikėjimo esmė.
Taigi tikėjimas mus moko ir formuoja mūsų pasaulėžiūrą.
Tikėjimas – tai gyvenimo būdas
Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.
Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.
Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui. (Gal 2, 20)
Apaštalas Paulius nedvejodamas apibrėžia savo gyvenimo būdą žemėje, sakydamas, kad gyvendamas kūne, jis gyvena tikėjimu į Dievo Sūnų ir Jo malonės, bet ne įstatymo, dėka. Apaštalo siekis bei troškimas, ir viso gyvenimo tikslas buvo Kristus. Daugiau Jį pažinti, labiau Jį mylėti, Jį apreikšti, Jam gyventi ir tarnauti. Mūsų siekiai, tikslai ir troškimai apsprendžia gyvenimo būdą. Kuo mes gyvename, toks ir mūsų gyvenimo būdas. Galima gyventi dėl savęs ir sau – ego gyvenimą. Galima gyventi šiek tiek aukštesniu tikslu – mokslu, menu, pažanga, verslu, visuomeniniu gyvenimu… Bet galima gyventi ir tikėjimu į Dievo Sūnų apjungiant viską. Pastarasis gyvenimo būdas skirtas ne tik dvasininkams, teologams ir tarnautojams, kaip esame pratę manyti, bet visiems tikintiesiems, visiems žmonėms.
Papasakosiu keletą pasakojimų iš garsių žmonių gyvenimo, kuriems tikėjimas tapo gyvenimo būdu.
Anksčiau teko skaityti knygą apie žinomus istorijos žmones – mokslininkus, verslininkus ir novatorius, padovanojusius pasauliui stulbinančius atradimus.
Įdomu buvo sužinoti jų tikėjimo istorijas, kai aukščiausiu gyvenimo siekiu ir dvasingumo prasme buvo laikomas tikėjimas Dievo Sūnumi – Kristumi.
Antai, XIX a. anglų kilmės mokslininkas – mąstytojas Maiklas Faradėjus pirmiausia save laikė tikinčiu žmogumi, o po to – mokslininku. Nors jis priklausė garbingam Karališkam Londono Institutui, kuriame atlikdavo savo mokslinius tyrimus su elektra ir juos pristatydavo ne tik pažangiai visuomenei, bet ir karališkai šeimai, vis tik save pirmiausia vadino tikinčiuoju. Jis nesigėdijo nekonformistinio tikėjimo ir lankėsi kiekvieną savaitę nedidukėje netradicinėje bažnyčioje, kažkur Londono pakraštyje. Kai jam sukako 50 metų, jau visoje Europoje žinomas mokslininkas, savo vietinėje bažnyčioje buvo paskirtas pamokslininku. Jis kiekvieną savaitę, be to, kad dirbo mokslinį darbą ir buvo žymiausias savo laikų išradėjas, pamokslavo savo bažnyčioje, į kurią ateidavo ir kiti jo kolegos mokslininkai paklausyti Faradėjaus pamokslų ir to tikėjimo, kuris jį padarė “geru mokslininku”.
Kitas pavyzdys, verslininkas ir vienas iš maisto pramonės kūrėjų – Henris Heinzas. XIX – XX a. sandūroje jis Amerikoje pradėjo konservuotų produktų pramonę. Šios pramonės produktai ir dabar yra gerai žinomi. Kas nežino Heinz pomidoro padažo? O pati pradžia buvo nedidelė ir juokinga. Savo verslą pradėjo nuo krienų konservavimo ir turėjo nemažą pasisekimą namų šeimininkių tarpe, nes krienus paruošti ir apdirbti buvo kur kas sunkiau nei svogūnus. Henrio gyvenimo pabaiga atrodė ne taip kaip pradžia: jis daug pasiekė. Pas jį dirbo 6 523 žmonės, jis buvo įsteigęs 26 gamyklas, 26 raštines ir 26 verslo įmones, turėjo 100 000 ha žemės. Nors buvo didelis verslininkas, nepamiršo tikėjimo svarbos. Yra žinomas faktas, kad kai jo verslas ėjo per krizinį laikotarpį ir reikalavo naujų investicijų, jis numatytus pinigus gerinti verslo technologiją, paaukojo vietinės bažnyčios naujo pastato statybai. Be to, visą savo gyvenimą tarnavo sekmadienio mokykloje, vėliau buvo jos direktoriumi ir visada rūpinosi naujos kartos dvasiniu ugdymu. Prieš mirtį, rašydamas testamentą, užrašė šiuos žodžius: Laukdamas momento, kai baigsis mano žemiškoji karjera, savo testamentą norėčiau pradėti nuo savo tikėjimo išpažinimo. Aš tikiu į Jėzų Kristų, kaip savo Gelbėtoją, kuris tapo viso mano gyvenimo pamatu… Po jo mirties, vedančio laikraščio nekrologe buvo pasakyta, “Heinzas buvo tikintis, filantropas, verslininkas…” Visuomenė, žvelgdama į jo gyvenimą, pirmiausia, vertino jį kaip tikintį, tarnaujantį kitiems žmonėms, o tik po to, kaip verslininką.
Akivaizdu, kad, kas gyvena dėl Dievo, būtinai kažką puikaus nuveiks ir dėl žmonijos. Ne tik dvasininkų gyvenimo būdas yra tikėjimas Kristumi. Krikščionybė nepriklauso tik dvasiniam luomui, bet visiems, kas patikėjo Kristumi.
Bet, tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo (Įstatymo) globoje.
Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.
Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!
O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą. (Gal 3, 26-29)
Tikėjimas Kristumi ir gyvenimas Juo nėra išrinktų tautų, socialinių sluoksnių ir ar lyties privilegija. Gyventi tikėjimu į Dievo Sūnų, turėti amžinąjį gyvenimą gali visi. Nes šis tikėjimas gelbsti visus, kas tiki, labai skirtingus žmones. Juk niekas negali žmogaus nuvesti pas Dievą, kaip tik Dievo Sūnus.
Tikėjimas visam gyvenimui
Savo tikėjimo pradžioje mūsų naujai susikūrusiose bažnyčiose nemažai kalbėjome pamokslų apie tikėjimą, jo svarbą. Juokinga, bet tada galvojome, kad sužinojome apie tai viską, ką galima buvo sužinoti… Tiesa, jaunystei būdingas maksimalumas… Ilgainiui suvokiame viską kitaip, brandžiau. Tikėjimas yra slėpiningas, maitina dvasią ir išlaiko sielą Dieve visą likusį žemiškąjį gyvenimą bei nenumaldomai veda link dangiškų namų.
Tad šiandien pabandėme šiek tiek plačiau pažiūrėti, ką reiškia mums tikėjimas. Ką jis apsprendžia? Kaip jis veikia?
Pamatėme, koks tikėjimas yra neaprėpiamai platus, beribiškas, kaip ir pats Dievas, iš kurio ateina ši vidinė galia – tikėti. Juk tai apima visą gyvenimą, nuostatas, pasaulėžiūrą, sielos išganymą ir amžinybę, o ne tik kažkurį trumpalaikį tarpsnį.
Jėzus tarė: Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie Mane tiki, neliktų tamsoje. (Jn 12, 46)
0 Comments