„Neleisk mano širdžiai nukrypti į piktą ir nedorėlių darbus pamilti. Te nevalgysiu aš jų skanėstų.“ (Ps 141, 4 )

Psalmisto lūpomis byloja tiesa, kad ir teisaus žmogaus širdžiai nukrypti į piktą bei pamilti nedorėlių darbus yra nepaprastai lengva. Meilė kūniškumui ir nuodėmės „saldumui” slypi mūsų žmogiškoje prigimtyje. Jos suvaldyti negali pačios geriausios mūsų pastangos. To neįveikia net mūsų valios jėga. Iš psalmininko maldos galima spėti, kad jis tai suprato, nes kovojo vidinę kovą, kad meilė Dievui būtų karštesnė už meilę nuodėmei… Dėl šito jis šaukiasi Dievo pagalbos ir malonės, pripažindamas savo silpnumą bei bejėgiškumą su tuo susidoroti savo pastangų būdu.

Vienintelė atsvara „nuodėmės meilei” ir priklausomybei yra Dievo meilė. Tačiau žmogus jos neturi. Vienintelis tobulai mylintis Dievą buvo ir yra Jėzus Kristus. Dievas jau seniai buvo išsakęs savo gyvenimo modelį žmogui per dešimt Dievo įsakymų, iš kurių pirmasis kvietė žmogų mylėti Dievą visomis savo esybės galiomis. Tačiau neatsirado nė vieno, kuris taip galėtų gyventi, išskyrus Kristų. Todėl meilę Dievui mes galime gauti tik iš Jėzaus, To, kuris pats nenumaldomai myli Šventąjį ir Visagalį Dievą.

Tik pažindami Jėzų, mes įgyjame tos Viešpaties Dvasios, kuri mus veda artyn prie Dievo ir atitraukia nuo nuodėmės siūlomų „skanėstų“, kuriuos valgyti saldu, bet pasekmės būna karčios. Patirtas Dievo artumo saldumas nustelbia visus ragautus vidinius skonius. Tik Jėzus yra arti Dievo – Šviesa Šviesoje. Būti su Jėzumi reiškia mylėti Dievą, būti apšviestų Jo Šviesa. Tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį (Jn 1, 9). Būti be Jo, reiškia mylėti kūnišką kelią… pasilikti nuodėmės šešėlio slėnyje. Tuo tarpu Dievo artumo ir išminties šviesa išstumia šešėlio tamsumas iš vidaus bei skaidrina gyvenimo kelionę.