Viešpatie, pasigailėk manęs, nes esu silpnas. Viešpatie, išgydyk mane, nes sukrėsti mano kaulai. (Ps 6, 2)
Hebrajiškoje antraštėje šeštoji psalmė priskiriama Dovydui. Ji yra pirmoji iš septinių Psalmyne vadinamųjų atgailos psalmių (Psalmės 6; 32; 38; 51; 102; 130; 143). Psalmininkas giliai sukrėstas, sudužęs dvasia, jaučia visišką savo silpnumą, serga ir vargsta kūne, jaučia kaltę, patiria sunkų socialinį spaudimą – apsuptas priešiškai nusiteikusių žmonių. Ši psalmė tinka, kaip širdies malda, vidiniame sunkume, ieškant giluminės paguodos sau.
Esu silpnas,… sukrėsti mano kaulai. (2 eil.)
Mano siela sukrėsta. (3 eil.)
Nuo aimanų suvargau, kasnakt aptvindau savo lovą, laistau ašaromis savo guolį. (6 eil.)
Aptemo nuo vargo mano akys, paseno dėl visų mano priešų. (7 eil.)
Piktadariai, atsitraukite nuo manęs. (8 eil.)
Atrodo neganda, po negandos apima psalmės autorių. Todėl jis šaukiasi Dievo gailestingumo, atjautos ir ieško Jo palankumo.
Pirmiausia, prašo Dievo atitolinti Savo rūstybę: Užsirūstinęs, Viešpatie, nebark manęs, nebausk įširdęs. (1 eil.) Numanoma, kad psalmistas jaučiasi prasikaltęs ir gali būti visą patiriamą sunkumą sieja su savo kaltės pasekme. Todėl prašo Dievo nepykti, nebarti, nebausti. Veiksmažodžiai barti (tokiheni) ir bausti / disciplinuoti / auklėti (teyassereni) skamba ne tik poetiškai darniai, bet kartu yra sinonimiški savo prasme. Jie dažnai Rašte vartojami dvejopai. Apibūdina Dievo teismo apraiškas ir taip pat pabrėžia gyvenimo atneštas pamokas (Ps 94, 10; Pat 3, 12 – nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi). Akivaizdu, Dievą mylintis žmogus, neišvengia gyvenimo pamokų, nors gyvena dvasingai ir teisingai siekdamas gėrio. Dabar psalmistas melsdamas prašo, kad tie gyvenimą užgulę sunkumai atslūgtų ir nevestų į mirtį. Nes Šeolyje – mirtyje nelieka atminties ir dėkingumo, kaip gyvenime – Kas gi prisimins Tave mirtyje? Kas dėkos Tau kape? (5 eil.)
Matome, kad Senajame Testamente labiau vyrauja neigiamas požiūris į mirtį, priešingai nei Naujajame, kur apaštalas Paulius, kęsdamas persekiojimus, laukte laukė greičiau pabaigti savo tikėjimo bėgimą žemėje, kad amžinai pasiliktų su Kristumi. Šeolas gi – ūksmingas mirusiųjų pasaulis. Psalmistas čia numano mirtį, kaip kapą, visa ko pabaigą. Ji kontrastuoja su gyvenimo įvairumu ir spalvingumu. Mirtis atima iš žmogaus žemiškojo gyvenimo vyksmą. Kūno liežuviai nutyla ir nebegali giedoti, dėkoti ir garbinti Dievo, o mintys permąstyti Jo kelius. Tuo tarpu psalmistas nori Jį garbinti savo mintimis ir kūnu. Jis nori gyventi dabar, gyvųjų žemėje. Šioje psalmėje žmogaus gyvastis kovoja už gyvenimą, o malda Dievui ir nuolatinis dvasinis maldavimas padeda šioje kovoje:
Viešpatie, nebark… ir nebausk (1 eil.)
Viešpatie, pasigailėk, Viešpatie, išgydyk mane (2 eil.)
Ar ilgai, Viešpatie? (3)
Viešpatie, gręžkis, išlaisvink mano sielą, gelbėk mane dėl savo gailestingumo. (4 eil.)
Galiausiai, nuo 8-10 eil. vyksta lūžis tiek psalmės, tiek psalmisto gyvenimo dinamikoje, nes Dievas ateina į pagalbą ir apreiškia palankumą savo tarnui. Maldininkas gauna tinkamą maldos atsakymą. Pakinta nuotaika ir vietoj skundo iškyla vilties gaida, atsinaujinanti jėga.
<… Viešpats išgirdo mano verksmo balsą!
Viešpats išgirdo mano maldavimą. Viešpats priims manąją maldą.
Tegul visi mano priešai susigėsta ir išsigąsta, tegu jie atsitraukia ir susigėsta staiga.
Tokia malda neabejotinai giliai atliepia mūsų širdyje kančios, sunkios ligos, didelių sunkumų valandą, kai žmoguje nelieka jokių priedangos mechanizmų, išmoktų doktrinų, dėvimų savisaugos kaukių ne tik žmonių, bet ir Dievo akivaizdoje. Atsiveria tikrumas. Žmogus yra toks, koks yra, jis jaučia tai, ką jaučia, jis kalba giluminę tiesą, savo patirtį. Tai yra išskirtinės atvirumo akimirkos sau ir Dievui slaptoje.
Kaip matome, nuolankus atsivėrimas ir sąžiningumas maldoje, galiausiai nuplauna liūdesio ašaras ir nuskaidrina gyvenimą tikra viltimi, nušviečia vidų bei gyvenimą amžinųjų vertybių šviesa. Savo dvasinėje kelionėje ne kartą kontempliavau šią maldą ir ji buvo, kaip aliejus tinkamu metu. Tokia nuoširdi slaptos malda Dievui yra priimtina. Kai kurie šiuolaikiniai žmonės ir net krikščionys nepaskaičiuotai nuvertina jos vertę, tokiu būdu paneigdami Jėzaus žodžių svarbiausią akcentą apie slaptos maldos galią. Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį, ir užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o Tavo Tėvas regintis slaptoje, tau atlygins viešai. (Mt 6, 6) Būtent tokia širdies malda yra tikrojo dvasingumo šerdis, per kurią teka gyvybės syvai visam gyvenimo medžiui.
Klausimai apmąstymams
Kokiai maldai teikiu prioritetą – viešai, ar slaptai? Kodėl? Kas trukdo giliai melstis asmenine malda slaptoje, kai niekas nemato ir negirdi, tik Dievas? Kada pavyksta atsiverti sau ir Dievui slaptoje?
Malda
Viešpatie, Dieve, ateinu toks / tokia, koks / kokia esu ir su tuo, ką turiu. Mokausi pavesti Tau visus savo gyvenimo rūpesčius, skausmus, abejones ir kaltes. Tu niekada nepasmerki to, kas Tau atviras, ir ateinančio pas Tave, Tu neatstumi, neatmeti. Dėkui, kad girdi mane slaptoje, aptvarstai mano širdies žaizdas ir gydai. Gelbėk mane, stiprink, gydyk ir padėk man ten, kur esu silpnas / silpna. Ačiū, kad visada girdi ir teiki pagalbą savo laiku. Amen.
0 Comments