Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 768

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Krikščionių vienybė, arba kai garbiname Dievą dvasioje ir tiesoje

2018 18 sausio | Trumpai

  1. Pradžia
  2. »
  3. Trumpai
  4. »
  5. Krikščionių vienybė, arba kai garbiname Dievą dvasioje ir tiesoje

Tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje… Jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai garbina Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. (Jn 4, 21, 23)

Sausio 18 – 24 d. visame pasaulyje krikščioniškos bažnyčios renkasi į vienybės pamaldas ir maldas.

Jėzus, prabilęs samarietei prie šulinio apie tikruosius Dievo garbintojus, nuo seno parodė kelią į dvasinę tikinčiųjų vienybę be politikavimo, be savo religinio teisumo aukštinimo ir tarpusavio konkuravimo. Tą kartą, pokalbyje moteris paklausė Jėzaus, ant kokio kalno būtų teisingiau garbinti Dievą? „Mūsų tėvai garbino ant šito, o jūs sakote Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti“ (Jn 4, 20). Šiandienos kalba tai reikštų, kad Ji domėjosi, koks tikėjimas yra teisingiausias, kokia Dievo garbinimo forma tinkamiausia? Mums irgi dažnai kyla panašus klausimas, kuris gi tikėjimas geriausias, kaip atsirinkti tarp didžiulės krikščioniškų bažnyčių įvairovės?

Deja, visą krikščionybės istorijos kelią pažymi regioninio, struktūrinio ir teologinio susiskaldymo stigma. Nuo apaštalų laikų Bažnyčia negalėjo sutarti kažkuriais tikėjimo doktrinų ir dominavimo klausimais ir dėl to skildavo, dalinosi, sklaidėsi. Pirmasis nesutarimas įvyko jau I a. tarp apaštalų Petro ir Pauliaus. Nors jis baigėsi draugiškai, vis tik tai tapo pirmu pasidalinimu – apaštalas Petras su evangelijos žinia eis pas žydus, o Paulius – pas pagonis. III amžiuje toji atskirtis tarp pagoniškosios Romos imperijos bažnyčių ir žydiškosios Jeruzalės bažnyčios tapo dar didesnė. XI a. pažymėtas Vakarų ir Rytų bažnyčių schizma. Na, o XVI a. Reformacija padalino Vakarų bažnyčią į tris šakas – katalikybę, evangelikybę ir anglikonybę. Tad, kaip matome, Bažnyčia nuo pat pradžių, nelyg medis su šakomis, dalinasi į vis daugiau naujų šakelių ir atsišakojimų – bendruomenių ir krikščioniškųjų judėjimų, nors tebepriklauso kelioms didžiosioms šakoms. Tokia – tiesa, toks – faktas. Nėra prasmės jį neigti, ignoruoti arba idiliškai užglaistyti. Bažnyčiai tenka drąsiai ir aiškiai pripažinti šią tiesą, kaip savo pažeidžiamumą, kūnišką silpnumas, luošumą. Bet kurios noras ir pretenzija būti už kitus teisingesniu – žeidžia visus. Kita vertus per tą žaizdą šviečia atnaujinta Kristaus malonė, kuri kviečia iš naujo atrasti susikalbėjimą, kaip per pirmąsias Sekmines (Apd 2), prisipildant Dvasios, nusižeminant ir mylint kitą, kaip save patį, drauge dalyvaujant Jo misijoje.

Istorijos bėgyje, nors įvairios bažnyčios turėjo savitą požiūrį ir mokymą, paremtą biblinio Apreiškimo aiškinimu, vis tik ėmė atsirasti ekumeninių iniciatyvų tarp tikinčiųjų. Tarpusavio kalbėjimosi pastangų buvo ne viena. Labiausiai ekumeninę bendrystę skatino XIX a. augantis visuomenės pasipiktinimas, kurį kėlė įvairūs bažnyčių tarpusavio ginčai. O tai tapo rimta Evangelijos plėtros kliūtimi.

Vienas iš pirmųjų šią problemą pajuto ir ją aiškiai įvardino anglų misionierius Indijoje, botanikas, Baptistų misijų draugijos įkūrėjas Williamas Carey (1761 – 1834). W. Carey ilgus metus misionieriaudamas Indijoje, patyrė, kad krikščionių susiskaldymas trukdo tikėjimo plėtrai. Todėl jau 1810 metais pasiūlė surengti visų krikščioniškų konfesijų misionierių susirinkimą Pietų Afrikoje, Gerosios Vilties iškyšuly. Norėjo, kad tokie susitikimai vyktų kas dešimtmetį. Tuo metu ši idėja nesulaukė pritarimo. Tik po 100 metų, 1910 m., Edinburge, Škotijos sostinėje, įvyko pirmoji plataus masto Pasaulio misijų konferencija, kuri tapo ekumeninio judėjimo „pirmąją kregžde“ – svarbiu pastūmiu, pranašaujančiu naujus laikus ir pokyčius.

Panašiu laiku kilo ir kita ekumeninė iniciatyva. Jaunas episkopalų kunigas J. F. Wattsonas (1863–1940) pajuto pašaukimą melstis už krikščionių vienybę. Jis įkūrė dvi – vyrų ir moterų – „Susitaikymo draugijas“ ir 1908 m. kartu su dvasiniais bendraminčiais pradėjo melstis už krikščionių vienybę sausio 18 – 24 d. Jie tapo iniciatoriais šiandien plačiai po visą pasaulį paplitusios maldos už Krikščionių vienybę. Akivaizdu, jog nuolanki malda, bendras garbinimas leidžia patirti skirtingiems krikščionims vieningą Dvasią – brolišką / seserišką vienybę skirtybėse.

Krikščionybės istorijoje įžvelgiu dieviškos Apvaizdos judesį – atrodo, Kristus nuo seno, nors ir skaudžia susiskaldymo kaina ir pamoka, įgyvendina Savo valią tikinčiųjų tarpe, kurią pasakė dar prieš du tūkstančius metų samarietei prie šulinio. Dievas nebebus susaistytas su „teisinga“ garbinimo vieta, „šventa“ žeme arba viena „geriausia“ doktrinų sistema, bet Jis bus visuose, ir visur, kurie garbins Jį dvasia ir tiesa. Tokių garbintojų Jis ieško, nes Dievas yra Dvasia ir Tiesa! (Jn 4, 23–24)

Šiais metais, SAUSIO 21 D., 11 VAL. Šiauliuose vyks EKUMENINĖS ŠLOVINIMO IR MALDOS PAMALDOS, Laisvųjų krikščionių bažnyčioje (Žeimių 7, Ginkūnai).

Visi maloniai laukiami drauge garbinti Dievą dvasioje ir tiesoje!

Kitos publikacijos:

ŽALIAS LIETUS

ŽALIAS LIETUS

Vakar pro langą stebint nuostabų pavasario virsmą - lietų, perkūniją, saulę, vaivorykštę - iššoko "žalios" eilės. ŽALIAS LIETUS Žalias lietusprapliupoiš Pavasario arkos. Žolės karčiaistiebiaslinkui dangiškos Sandoros juostos. Žalumos kvapaspasklido,kutena nosįmažytės...

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Su mūsų visų Kovo 11-ąja!

Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė… (Iš 13, 3) Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, tarsi istorinis Deja vu (pr. [deʒa vy], sk. dėža vu, liet. jau matyta), dar kartą, po 50 metų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios “Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai