Nepaprastas kelias nuo paprasto žvejo iki garbingo Kristaus apaštalo
„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes Jo nepažino. Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra“. (1 Jn 3, 1 – 2)
Atminty iškyla įvairūs pavadinimai, kai išgirstame apaštalo Jono vardą: „jauniausias apaštalas iš dvylikos Jėzaus apaštalų”, „meilės apaštalas“, „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“, „tas, kuris Vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės“, „Jono evangelijos, trijų Naujojo Testamento laiškų ir Apreiškimo knygos – neįtikėtino regėjimo – autorius” ir k.t. Be abejo, tai teisingi pastebėjimai, tačiau neretai apaštalų gyvenimai mūsų mintyse susideda iš nuotrupų. Pabandžiau parašyti trumpą apaštalo Jono biografiją. Tai man padėjo suprasti, kad kiekvieno Dievo žmogaus gyvenimas, darbai ir žodžiai yra tikėjimo bei dvasinių tiesų paveldas visų laikų Kristaus Bažnyčiai. Gera šiuos turtus pažinti ir iš jų semti dvasinės patirties. Dievo žmonių biografijos padeda mums atsikratyti noro „sumistinti“ praeityje gyvenusių Kristaus tarnų asmenybes ir leidžia suvokti aiškiau kai kuriuos savo gyvenimo vingius, charakterio bruožus, Dievo veikimo būdus.
Jono gyvenimo istorija yra įstabi. Paprasto izraeliečio gyvenimas buvo apšviestas dangiškos malonės, paliestas visa keičiančios Kristaus meilės, jėgos ir išminties, pažymėtas Dievo misijos ir gausių tarnystės vaisių.
Jo kelias prasidėjo Izraelyje, viename Galilėjos srities miestelyje, žvejo šeimoje, o baigėsi Efeze – romėnų Azijos provincijos sostinėje. Jis nuėjo ilgą kelią nuo paprasto žvejo iki žinomo ir gerbiamo apaštalo, ryžtingo Kristaus Bažnyčios tarno, Evangelijos mokymo puoselėtojo. Ši gyvenimo ir tarnystės kelionė buvo tikrai netrumpa bei nepaprasta. Pradžioje jame išryškėjo ambicingo jaunuolio bruožai. Vėliau gyvenimas pareikalavo nemažos asmenybės brandos, pasiaukojimo, atsidavusio triūso Bažnyčioje, kantrybės, ištvermės persekiojimuose ir vidinėje bendruomenės. Galiausiai jį matome kovojantį už Kristaus mokslo teisingumą, sveikumą.
Savo krikščioniško gyvenimo pradžioje Jonas buvo nemokytas, paprastas žmogus (Apd 4, 13). Tačiau galiausiai, Jono evangelija ir laiškai atveria apaštalo dvasinę brandą, ryškią iškalbos dovaną ir žodžio meistriškumą. Jo raštai tiek savo turiniu, tiek kalba galėjo ne tik lygiuotis, bet ir viršyti pačius geriausius antikos kūrinius. Bažnyčios istorikas Eusebijas cituoja vyskupo Dionyzaus (244m.p.Kr.) žodžius: „Juose nėra graikų kalbos vartosenos klaidų, yra puikus logiško mąstymo ir nuoseklaus dėstymo pavyzdys. Be to nėra nė vieno barbarizmo, gramatinės klaidos ar kokio vulgarizmo. Nes per Dievo malonę jų autorius turėjo iškalbos dovaną, ir žinojo Viešpaties kelią“.[1] Taip pat „Austinas kalbėjo (de Civitate Dei, lib. 10 cap. 29), kad jo draugas Simplicijus girdėjo kaip filosofas Platonikas pasakė, kad pirmosios Jono evangelijos eilutės, žodžiai – „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis – verti būti parašytais aukso raidėmis“.[2] Apaštalo Jono raštai tapo Naujojo estamento kanono dalimi ir Bažnyčios dvasinio mokymo paveldu.
Šiame straipsnyje panagrinėkime nepaprastą apaštalo Jono gyvenimo kelionę, kurios kelrode žvaigžde tapo pats Viešpats Jėzus Kristus. Jėzus visiškai pakeitė ir įprasmino jo gyvenimą.
Jono vaikystė ir jaunystė – dvasinės kelionės pradžia
Jono gyvenimo pradžios, vaikystės ir ankstyvos jaunystės duomenys yra labai skurdūs. Tačiau iš evangelijų aiškiai sužinome jo vaikystės aplinką, šeimos narius. Tų detalių pagalba galime pajausti terpę, kurioje gyveno ir augo būsimasis Kristaus apaštalas.
Jono tėvas buvo Zebediejus, o mama Salomė. Kai kurie Rašto komentatoriai mano, kad Salomė buvo Marijos – Jėzaus motinos sesuo (Jn 19, 25). Iš tokio pastebėjimo galime spėti, kad Joną ir Jėzų jungė giminystės ryšiai, nors tai niekur nebūdavo pabrėžiama, nebent tik vieną kartą, kai Kristus savo mirties valandą patikėjo savo motiną Mariją Jonui. Toks Jėzaus žingsnis liudija, kad jie turėjo labai artimus, pirmiausia, dvasios ir sielos, o taip pat gal ir giminystės ryšius. Tai leidžia aiškiau suprasti, kodėl Salomė ir Jonas buvo prie Jėzaus kryžiaus kartu su Marija. Greičiausiai jie buvo artimi įvairiomis prasmėmis ir Jėzui, ir Marijai.
Jonas turėjo vyresnį brolį Jokūbą. Jie abu padėdavo tėvui žvejoti, nes, gyvendami prie Genezareto ežero Galilėjoje, tuo versdavosi. Greičiausiai Zebediejus buvo pasiturintis žmogus. Nes žvejoti ir taisyti tinklus jam padėdavo ne tik jo sūnūs, bet ir samdiniai (Mk 1, 19, 20). Galime spėti, kad Jono šeimoje buvo diegiamas paklusnumas, atsakomybė ir darbštumas. Sūnūs dirbo drauge su tėvu, nors sunkų fizinį darbą galėjo atlikti tik samdiniai. Be to šeimoje buvo puoselėjamas pamaldumas būdingas dievotai žydų šeimai. Savo evangelijoje Jonas pamini tokį faktą apie save, kad pažinojo vyriausiąjį kunigą (Jn 18, 15). Todėl, kai Jėzus buvo suimtas, Jonas galėjo kartu įeiti į vyriausiojo kunigo kiemą. Manau, tai leidžia daryti prielaidą, kad Jonas dar prieš Jėzaus pašaukimą neretai susidurdavo iš arti su religiniu žydu gyvenimu.
Nuo ankstyvos jaunystės Joną jaudino tikras dievotumas, tikėjimo tyrumas bei Izraelio tautos Mesijo laukimas. Kai Jonas Krikštytojas pradėjo skelbti atgailos žinią Izraelyje, Jonas, kaip ir Andriejus, tapo jo mokiniais. Atgailos žinia Joną lietė daugiau nei paprastą klausytoją. Pradžioje jis pasekė Krikštytojo atgailos mokymu, tuo pačiu paruošdamas širdį susitikimui su Kristumi (Jn 1, 35-40). Toks Jono žingsnis atskleidžia, kad Jis buvo jautrus Dievo veikimui savo gyvenime, troško asmeniškai pažinti Dievą ir eiti tikėjimo keliu. Jo nepatenkino tik religinės tautos apeigos. Jaunuolis buvo paliestas atgailos krikšto žinios, ėjo dvasinės mokinystės keliu ir laukė Mesijo. Pirmuoju jo dvasiniu mokytoju tapo Jonas Krikštytojas.
—————————————–
[1] Eusebijas Cezarietis. „Bažnyčios istorija“. Logos knyga, Vilnius, 1993, 247 psl.
[2] Matthew Henry‘s Commentary. Hendrickson publishers, USA, 2000, 1915 psl.
Pirmos iliustracijos autorius: Guido Reni. Evangelistas Šv. Jonas.
Antros iliustracijos autorius: Simonas Vouetas. Jonas.
ačiū labai,
tai labai šviežia dvasioje, ir viskas iš eilės. Nuostabu. Aš džiaugiuosi. Labai dėkoju už straipsnį.Būkite palaiminta.