„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?
Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių
ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!’

Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.
Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda?
Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.
Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.” (Lk 15, 4 – 10)

Malda: „Viešpatie, Kristau, atradai mane, kaip paklydusią avį, kaip pamestą drachmą. Dėkoju Tau, kad paaukojai save už mane ant kryžiaus, idant būčiau atrastas, o ne prarastas. Tavo dangiškas angelų džiaugsmas pasiekė mano sielą. Nuolankiai dėkoju už gailestingumą ir meilę, kurią atvėrei savo glėbyje. Amen.”