ŠVIESOJE. Mintys su kalėdiniais prieskoniais

Šiandien pasvarstykime apie mūsų Viešpaties raginimą pasilikti šviesoje. Savo pasekėjus Jėzus vadina pasaulio šviesa. Kitus Jis ragina tikėti Juo, kad jie taptų šviesos vaikais. Be to, apaštalas Paulius primena, kad šviesos vaikai nepriklauso nakčiai ir tamsai (1 Tes 5,5).

Jis ragina būti šviesoje, kad nepasiliktume nei tamsoje, nei naktyje. Kol mums šie žodžiai uždengti, jie skamba kaip graži poetinė metafora: “diena”, “šviesa” arba “naktis”, “tamsa”. Bet kai širdies akys atsiveria, jie tampa suprantami dvasine prasme, tada suvokiame kaip tai veikia praktiškai.

Šviesos ir tamsos tematika tinka Kalėdoms. Juk Kristus gimsta naktį, kaip amžina Dievo šviesa, atėjusį apšvieti žmonijos tamsą.

Kristus yra šviesa

Pažvelkime, ką pats Jėzus kalba apie tai:

Jėzus jiems tarė: “Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina. Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais”.

Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi kurie mane tiki, neliktų tamsoje”. (Jn 12,35-36,46)

Jėzus nurodė tikrąją dvasinę šviesą, jos amžiną šaltį. Ji nėra abstrakti sąvoka, susijusi vien tik su mokymu, pasaulėžiūra ar idėjomis. Ji yra ne vien tik materiali, su kuria susiduriame kas kartą, kai pabundame ir atsimerkiame. Šviesa yra ir dvasinė tikrovė, dieviškas asmuo – Jėzus ir, be abejo, pats Dievas.

Apie Save Jėzus kalbėjo kaip apie dvasinę šviesą, kuri apšviečia kiekvieno žmogaus širdį. Visu Savimi – Savo gyvenimu, mokymu, nuostatomis ir tarnavimu Jėzus šviečia kitiems. Kiekvienas, kas prisiartindavo prie šios šviesos arčiau savo širdyje, būdavo apšviečiamas. Vieni patyrę šviesą, rasdavo malonę atgailauti (kaip samarietė prie šulinio, ar moteris fariziejaus Simeono namuose, nesiliaujanti Jėzaus kojas plauti ašaromis ir šluostyti savo plaukais). Kiti, pamilę tamsą labiau už šviesą, atsitraukdavo nuo Jo (turtingo jaunuolio pavyzdys). Jėzus savo žodžiai, palyginimais, pamokymais ir darbais apšvietė tamsius širdies sumanymus, nešvarias kerteles ir netyras nuostatas, nuoskaudas, išdidumą, kietumą. Kristus ragina pasiduoti šviesos poveikiui, kad būtų apšviesta tamsa ir atgaila apvalytų širdį nuo nuodėmės. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. (Jn 1, 9)

Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsos. (1Jn 1, 5)

Apaštalas Jonas gerai įsisavino Jėzaus perduotą žinią ir nedvejodamas teigia, kad Jis yra absoliuti Šviesa. Dievas ir visa tai, kas Jis yra – visiškai šviesu. Mums, žmonėms, gyvenusiems atšiauriomis netikėjimo ir nedorybės sąlygomis – mirties šalyje, kur veikė savo taisyklės, gana sunku įsivaizduoti, kad gali būti dvasinė širdies šviesa, kurioje nėra tamsos – jokios klastos, netyrumo, savanaudiškumo, veidmainystės ar kėslingumo, godumo, atviro ar paslėpto žiaurumo, piktnaudžiavimo. Nėra to, kas neša mirtį. Gyvenimas… Visiškai skaidru ir tyra nuostatų, troškimų, minčių ir sumanymų lygyje. Šviesu ir tai, kas matoma, ir tai kas nematoma. Dievo žodžiai yra šviesa… Viešpaties išmintis yra šviesa… Jo darbai yra šviesa… Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau stulbina dieviškos šviesos vaiskumas, didingumas ir neprieinamumas.

Kristaus apšviesti nebeklaidžiojame širdies tamsoje

Vaikščioti šviesoje, reiškia nuolat būti Kritaus apšviestiems, nuolatos puoselėti Kristaus nuostatas savy. Būtent jos yra šviesa. Mes negalim atskirti Jėzų nuo dieviškų širdies nuostatų ir gyventi Kristuje išvengus jų. Gyvenimas Kristuje nėra euforijos būsena ar šiaip abstrakti sąvoka: vienas supranta vienaip, kitas – antraip, kaip kam atrodo. Tai atsivėrimas Kristaus nuostatoms. Pasilikti šviesoje reiškia nuolat būti įtakojamam jų.

Nuolankumas, nusižeminimas, romumas, malonumas, švelnumas yra šviesa. Išdidumas, širdies kietumas, aistringumas, skubotumas, gyvenimas nuolatiniame strese – tamsa. Neveidmainiška meilė yra šviesa. Veidmainystė, pataikavimas, neapykanta, kerštas yra tamsa… Ir šviesos ir tamsos nuostatų sąrašą galima būtų vardinti toliau. Bet svarbu pamatyti, kad visos Kristaus širdies ir tarnystės nuostatos atspindi šviesą. Visur, kur nėra Jo – tamsa. Todėl Ekleziastas kalba, kad šviesa yra maloni (Ekl 11,7), ji turi Dvasios bruožus.

Pradėjau suvokti, kuo daugiau Kristaus nuostatų many, tuo šviesa – Kristus – labiau ryškėja, tuomet aš vaikštau šviesoje. Priešingu atveju, kitos širdies nuostatos ima viršų ir mes pasimetame pasirinkimuose, sprendimuose. Natūralu, kad tamsoje nežinome, kur einame. Labai lengva nuklysti, pasimesti, suklupti ir susižeisti, jei nėra šviesos, kuri apšviestų gyvenimo kelią. Štai kodėl dažnai klystame, nes būdami širdies tamsoje, nežinome, ką pasirinkti. Pačios netikėčiausios situacijos gali užklupti staiga ir mes elgsimės taip, kas esame širdy. Neteisingos nuostatos mus apakina ir suklaidina. Klaidingos nuostatos gimdo klaidingus pasirinkimus. Kas sėja vėją, pjaus audrą. Tuo tarpu “šviesa šviečia tamsoje ir tamsa jos neužgožia”.

Rašte Patarlių knygos pamokymai aiškiai parodo kaip širdies nuostatos daro įtaką gyvenimo eigai:

Kas turi klastingą širdį, nieko gero nepasieks. (Pat 17,20)

Blogas žmogus ieško priekabių, todėl žiaurus pasiuntinys bus pasiųstas prieš jį. (Pat 17,11)

Matome, kad širdies tamsa daro įtaką pasirinkimams ir tolimesnei eigai. O esančių šviesoje kelias – šalintis pikto bei šlietis prie gero.

Kaip Juozapas vaikščiojo šviesoje – kalėdinės istorijos šviesos atspindžiai

Norėčiau paminėti bent vieną žmogų aprašytą Biblijoje, kuris vaikščiojo šviesoje. Artėjant Kalėdoms pasirenku vieną Jėzaus šeimos narį, kuris neretai per Kalėdas būna nepelnytai pamirštamas. Žinoma, žmonių akyse, net tikinčiųjų, jis atrodo kaip nelabai iškili asmenybė, bet, tikiu, Dievui – jis be galo brangus. Jo vaidmuo – didelis. Tai Juozapas – Marijos vyras. Nedaugelis juo žavisi, nors jo paskirtis Jėzaus gyvenime buvo ne menkesnė už motinos Marijos.

Iš evangelisto Mato pasakojimo, galime matyti, kad Dievui patiko šis nuolankus žmogus. Juozapui atsitiko netikėčiausia istorija – jo sužadėtinė pastojo nuo Šventosios Dvasios. Ir nors jis pradžioje dvejojo dėl savo sužadėtinės reputacijos, tačiau aplankytas angelo patikėjo jos nekaltumu ir Dievo sumanymu, o galiausiai pakluso Jo pašaukimui – globoti Mariją ir iš jos gimusį Dievo Sūnų Jėzų (Mat 1,18-24).

Pradėdamas savo pasakojimą apie Jėzaus gimimą, Matas iš karto pasakoja apie tėvus. Daugiausiai jis kalba apie Juozapą ir jo vidines savybes. Vadina jį teisiu. Iš Juozapo pasirinkimo galima spręsti, kad jo teisumas kilo ne iš įstatymo raidės, bet iš tų nuostatų, kurios tarpo jo širdyje ir atitiko Dievo nuostatas. Įstatymą liepė neištikimas mergaites apmėtyti akmenimis. Tad įstatymą galima priimti kaip raidę. Tačiau Juosapas turi Dievo Dvasią ir Jo nuostatas savy. Vieni vykdė raidę ir labai nesigilino į širdies reikalus. Tuo tarpu Juozapas turėjo Dievo nuostatas. Šviesi ir jautri širdis byloja apie jį kaip apie “šviesos” žmogų.

Būdamas doras, gailestingas, romus ir nuolankus, Juozapas nenorėjo daryti nešlovės Marijai ir nusprendė ją tylomis paleisti. Manau, kas kietos širdies žmogus būtų kaipmat įsižeidęs ir greičiausiai paniekinęs savo sužadėtinę bei pasmerkęs gėdingai mirčiai, kaip paleistuvę. Kitaip elgėsi teisi Juozapo širdis, kuri neskubėjo smerkti bei nesielgė žiauriai ir negailestingai. Nors pradžioje nesupratęs Dievo darbo, norėjo tyliai Mariją paleisti ir nuslėpti netekėjusios nėščios sužadėtinės „bėdą“. Vis tik Dievo pagalba ir supratimas neužtruko ateiti. Sapne Juozapui pasirodė angelas ir pasakė, kad Marijos vaisius, iš tiesų, iš Šventosios Dvasios. Nekalta mergaitė turėjo pradėti įsčiose ir pagimdyti Sūnų, kaip pasakytą Raštuose. Jis drąsino Juozapą parsivesti į namus savo sužadėtinę. Juozapas pakluso. Jis buvo jautrus ir savo nuotakai, ir Dievo valiai.

Kai širdyje yra šviesu, visam kūnui šviesu – tuomet neskubame pasmerkti ar nuteisti, bet renkamės, vedami ne savanaudiškų paskatų, o Dievo tiesos. Tada Dievo troškimai, Jo Žodis ir Jo valia gali klestėti tarp mūsų. Juozapui Dievas skyrė saugoti Dievo Žodį, kuris tapo kūnu. Jis vedė Mariją, tuo apsaugojo savo sužadėtinę nuo pasmerkimo, o kūdikį jos įsčiose nuo žūties.

Šviesi širdis skatina rinktis ir elgtis šviesiai, klausant Dievo valios.

Klauskime Dievo, domėkimės, kokia šiais metais adventinio laikotarpio ir kalėdinio sezono žinia širdžiai…

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.