Pavakarė. Saulėtas, vaiskus rudens oras. Važiuojame Pasvalio link. Besileidžianti saulė apšviečia kelio atšvaitus. Kelkraščiais nusidriekia spindinčių „lempučių” girliandos.

Akimirksniu pagalvojau, kad ir krikščionys, nelyg atšvaitai gali atspindėti Dievo tiesos ir meilės šviesą, lekiantiems pasaulio greitkeliu.
„Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai, – nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa” (Ef 5, 8 – 9).

Skubame pas tikinčiuosius, kurie šio penktadienio (2014 10 24) pavakare susirinko vienos šeimos namuose – namų bažnyčia. Jauku, visi norintys jau sugužėjo. Pažvelgiam į Žodį, meldžiamės, šloviname ir laužiame duoną. Spindi krikščionių akys, o širdys trokšta tarnauti Dievui. Kartu visi pasvarstome, kokios bažnyčios norėtume Pasvaly. Pasigirsta žodžiai:
nuoširdžiai tarnaujančių tikinčiųjų, ten, kur esame, tarnaujančių šeimų (porų, tėvų ir vaikų), maldingos ir augančios bendruomenės… Pirmiausia nusprendžia ištvermingai budėti maldoje, užtardami visus tikinčius žmones (Fil 6, 18).

Išsiskirstėme sutemoms atėjus, bet degančiomis širdimis. Visus išėjusius iš namų netikėtai apgaubė žvaigždėtas skliautas, tarytum bylotų:
„Juk jūs visi esate šviesos ir dienos vaikai. Nebe priklausote nei nakčiai, nei tamsai!” (1 Tes 5, 5).
„Žvaigždės težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” (Per 1, 15)

Nuo kelionės pradžios iki pabaigos lydėjo šviesuliai, primindami prigimtį, kurią mums padovanojo Kristus!