Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra. ( Apd 4, 32)

Prieš tai, dvejose apybraižose, kalbėjau, kaip 1989 – 1993 m. praėjo didelė dvasinio prabudimo banga ne tik Lietuvoje, bet visose buvusiose posovietinėse šalyse. Gausiai užgimė naujos evangelinės, charizminės bendruomenės, atsikūrė tradicinės bažnyčios tautų miestuose bei miesteliuose.

Tuomet Lietuvoje susiformavo ir mūsų trys nepriklausomos, gana gausios, evangelinės-charizminės bendrijos: Vilniaus „Tikėjimo žodis“ bendrija registruota, kaip Biblijos centras „Tikėjimo žodis“ (vadovaujamas pastoriaus Giedriaus Saulyčio), jungęs Vilniaus regiono to paties pavadinimo bažnyčias, Klaipėdos „Meilės žodis“ bendrija (vadovaujama pastoriaus Donato Ivanausko), apjungusi Klaipėdos regiono arba Mažosios Lietuvos to paties pavadinimo bažnyčias ir Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ bendrija (vadovaujama pastorės A. Strolytės-Krikštaponienės), įkūrusi ir jungianti Šiaulių regione bažnyčias to paties pavadinimo. Visos šios bendrijos turėjo panašią posovietinę istorinę pradžią, dvasinę raidą ir mokymą, todėl nuo pradžių glaudžiai tarpusavyje bendradarbiavo, draugavo, keitėsi naujomis patirtimis ir tarnystėmis, vykdė daug bendrų krikščioniškų projektų.

1994 – 1997 metai, visoms mūsų bendrijoms, motininėms bažnyčioms, buvo intensyvaus bažnyčių augimo, plėtros, misijos ir Evangelijos sklaidos metai. Galima sakyti, mes energingai augome ir plėtėmės iš vidaus bei iš išorės.

Pirmiausia, bažnyčia kaip „ant mielių“ augo iš vidaus – atsirado gausa įvairių tarnysčių nuo praktinių patarnavimų pamaldų metu iki tarnystės atskiroms grupėms – moterims, vyrams, šeimoms, jaunimui, namų grupelių vadovams. Augo Biblijos mokykla, iš viso išleidome 7 studentų laidas. Subrendo didelis tarnautojų būrys ne tik Šiaulių bažnyčiai, bet ir visoms Šiaulių krašto bendruomenėms. Plėtėsi šlovinimo tarnystė (vad. Rūta Tumulienė). Tuo metu bažnyčios chore giedojo 27 giedotojai (vad. Jovita Bražukienė), buvo atskira instrumentalistų grupė ir solistai.

Be to, bažnyčioje aktyviai plėtojosi muzikinė kūryba – gimė daug naujų, autentiškų to laikmečio krikščioniškų giesmių. Bažnyčios šlovinimo grupės nariai Jurgita Budinienė, Svajūnas Cibulskij, Ingrida Ručinskienė buvo ypač kūrybingi. Sukūrė daug autorinių giesmių, kurias giedojome ne tik Šiauliuose, bet jas pamėgo ir kitos Lietuvos bažnyčios. 1996 m. Šiaulių bažnyčia išleido savo pirmąją autorinių giesmių audio kasetę – „Naują giesmę giedu Tau“, kuri buvo dviejų autorių, Svajūno Cibulskij ir Ingridos Ručinskienės, giesmių rinkinys. Giesmes aranžavo kompozitorius Gediminas Dapkevičius. Ričardas Juozelėnas talkino balsu bei būgnais. Šiuolaikinės giesmės greitai išpopuliarėjo. Žinoma, tai buvo visiškai nauja patirtis tiek giesmių autoriams, tiek bažnyčios leidyklai. Autoriai atliko ir įrašė savo giesmes praleisdami daug laiko profesionalioje muzikinėje studijoje, o Šiaulių bažnyčios leidykla ėmėsi naujo iššūkio – leisti muzikines giesmių autorių garso kasetes. Vėliau išleido ne vieną autorinių giesmių kasetę.

Toliau aktyviai plėtojome krikščioniškos spaudos, knygų leidybą. Nuo 1995 m. leidome jau išsiplėtusį, 8 puslapių, dvisavaitinį laikraštį „Tiesos žodis“ (1992-1996), kuris puikiai dokumentavo visą to meto bažnyčios veiklą, publikavo dvasinių pagrindų ir bažnyčios istorijos straipsnius, spausdino įdomius interviu su pastoriais, žmonių liudijimus, krikščionių kūrybą. Laikraščio leidyba nuolatos skatino pamokslininkus rašyti straipsnius dvasine tema. Tokiu būdu išugdėme nemenką rašančių pamokslininkų komandą. Lygiagrečiai leidome dvasinio turinio knygas. Tuo metu pasirodė kelios mano knygos. Antroji autorinė knygelė – „Kalno pamokslas“ (1993 m.) parašyta, kaip krikščioniškojo gyvenimo pradžiamokslis, kuris supažindina skaitytoją su Kristaus mokymo pagrindais, žmogaus verte, padeda atrasti taikius santykius su Dievu ir su žmonėmis. Kita knyga – „Šiuolaikinės moters paveikslas“ (1995 m.) – aptaria moterims aktualius moteriškumo klausimus, analizuoja jos gyvenimo, grožio, pašaukimo ir pilnatvės paslaptis. Kadangi šiame laikotarpyje teko tarnauti posovietinių šalių bažnyčiose, 1999 m. šią knygą išleidome ir rusų kalba – „Образ современной женщины“. Be to, bažnyčios leidykla, kurios ilgametis vadovas Aras Petronaitis, išleido ir kitų autorių knygos: Riko ir Betės Strombek knyga „Vaikai – palaiminimas, ar prakeikimas?“ (1995 m.) apie vaikų ugdymą, Betės Strombek „Jei nori būti Dievo moterimi“ (1996 m.) aptaria biblinio moteriškumo vaizdinius, Riko Strombek „Jei nori būti Dievo vyru“ (1997 m.), kalba apie vyriškumo vaizdinius Šventame Rašte, Riko ir Betės Strombek knyga „Krikščioniška šeima“ (1998 m.), apie tai, kaip vyras ir moteris pasiryžta mylėti vienas kitą visą gyvenimą.

Vystėsi ir dramos studija, kurioje vaidino bažnyčios jaunimas, vaikai ir vyresni žmones įvairiomis progomis (vad. Giedrė Paliulienė). Kūrė ne tik evangelizacinius, bet ir proginius etiudus bei spektaklius, skirtus inscenizuoti bendruomenės ar krikščionio gyvenimo problemas ir aktualijas, nagrinėjo dvasingumo temas, arba statė šventinius pastatymus liturginėms bažnyčios šventėms. Kiekviena šventė buvo palydima vaidinimu, ar pasirodymais. Velykos, Kalėdos, Naujųjų Metų sutikimai, „Žiemos seminarai“, bažnyčios gimtadieniai, Biblijos mokyklos išleistuvės – visos bažnytinio gyvenimo progos praturtintos dramos studijos pasirodymais. Vaidinimus kūrė ne tik dramos studija, bet bažnyčios namų grupelės, bažnyčios vyresnieji bei tarnautojai ir Vaikų Sekmadienio mokyklos tarnautojai bei vaikai. Visa tai buvo krikščioniškos kultūros išraiškos.

Pažymėtina, kad bažnyčios augo ir iš išorės.
Iš aukščiau paminėtų, kiekviena motininė bažnyčia, Vilniaus, Kauno ir Šiaulių, atlikome „dvasinio ledlaužio“ funkcijas, skynėmės dar nepramintais keliais: plačiai plėtojome evangelizacinę veiklą, vystėme misijos tarnystę, puoselėjome pilietines tikėjimo ir sąžinės laisvės iniciatyvas, statydinome ekumeninius ryšius savo miestuose bei individualiai vystėme ryšius su užsienyje esančiomis bažnyčiomis, misijomis, partneriais.

Antai, 1995 – 1996 metais mes, šiauliškiai, įsijungėme į kelias dideles tarptautines ir Lietuvos evangelizacines kampanijas.

Pirmiausiai paminėtina, 1995 m. balandžio 17 – 19 d., Velykų metu, vyko didžiulė tarptautinė Billio Grahamo evangelizacinė kampanija – „Jėzaus prisikėlimo šventė“, kuri pasiekė ir Šiaulius. Mūsų bažnyčia aktyviai dalyvavo ir organizavo renginius mieste. Apmokyti tarptautinės Billio Grahamo asociacijos (Maskvoje mus atstovavo apmokymuose Romas Tuominis), surengėme vaizdo evangelizacijas. Tai buvo trys palydovinių evangelizacijų transliacijų iš Puerto Riko peržiūros, didžiausiame Šiaulių kino teatre „Saulė“ (dabar koncertų salė „Saulė“). Prieš peržiūras organizavome miesto amfiteatre evangelizacijas, kurių metu rodėme mini vaikų spektaklius, giedojome giesmes, skelbėme evangeliją ir kvietėme miesto žmones į didžiuosius renginius „Saulėje“. Visas tris dienas salė buvo pilna žmonių, susirinkusių į renginį, daugelis meldėsi atgailos malda. Didelį žmonių susidomėjimą evangelizacijomis ir tikėjimo naujiena galima paaiškinti tuo, jog žmonės neatlyžtamai troško biblinio pažinimo, Evangelijos žinios – to, ko penkis sovietinius dešimtmečius niekur negalėjo išgirsti, perskaityti, nei gimtąja, nei užsienio kalba, nes tikėjimas buvo draudžiamas ir marginalizuojamas.

Šviesios atminties evangelikų tarnautojas Billis Grahamas (1918-2018) buvo mūsų laikų žinomiausias pasaulyje evangelistas iš JAV – išties, fenomenalus Dievo tarnas. Jis pamokslavo Evangeliją pačiai didžiausiai žmonių auditorijai per visą šiuolaikinę krikščionijos istoriją. Jo klausė apie 200 mln. žmonių iš 190 šalių, jis susitiko ir turėjo asmeninius pokalbius su daugeliu savo laikmečio pasauliniais politikais, monarchais, religiniais lyderiais, popiežiumi Jonu Pauliumi II. Nuo 1950 m., per 99 savo gyvenimo metus, jis susitiko su 13 JAV prezidentų Baltuosiuose rūmuose. Pirmasis buvo Haris Trumanas, kai Billiui Grahamui buvo vos 31 metai. Mažiausiai keturi JAV prezidentai laikė jį savo pastoriumi. (Plačiau žr. https://www.thegospelcoalition.org/blogs/evangelical-history/billy-graham-99-a-look-back-at-the-evangelist-and-the-presidents/)

Tais 1995 metais, vyko didžiausia Bažnyčios istorijoje evangelizacinė kampanija – Pasaulinė Misija. Per pasaulio palydovinę televiziją B. Grahamo pamokslai iš Puerto Riko daugiau nei 40 kalbų buvo transliuojami į 187 pasaulio šalis, jų tarpe buvo ir Lietuva. Tuo metu jam buvo 76 metai. Šis garsiausias visų laikų evangelistas, pamokslavęs daugiau nei 60 savo tarnystės metų, išliko visą laiką gerbiamas. Jis bendradarbiavo su visų konfesijų vietinėmis bažnyčiomis ir krikščionimis. Taip pat yra laikomas ilgalaikės ir gerbtinos tarnystės pavyzdžiu visame pasaulyje. Jo pagrindinė, viso gyvenimo, žinia rodyti ne į save, bet į Kristų. B. Grahamas mėgo sakyti: „Jūs ateinate ne pas mane, o pas Kristų. Aš neturiu antgamtinės jėgos, aš negaliu Jūsų išgelbėti. Aš tik pasiųstas pasakyti, kad Dievas Jus myli, kad Kristus numirė už Jus ir kad Dievas atleis Jums, jeigu Jį priimsite į savo širdį – tai galite padaryti dabar“. („Tiesos žodis“, 1995 m. balandis Nr.7 (49), psl. 3)

Kitas projektas, kuris vyko tais pačiais metais, ne vienerius metus iš eilės, vasaros laiku – tai visiškai naujoviška evangelizacija Lietuvoje – „Evangelijos žygyje per Lietuvą“, kuri vykdavo gražioje raudonai-baltoje palapinėje. Joje aktyviai dalyvavo ir Šiaulių bažnyčia. Tuo metu Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis“ nupirko dvi palapines: vieną – didelę mėlynai-baltą palapinę Vilniaus bažnyčios susirinkimams vasaros metu, kitą mažą – raudonai-baltą, skirtą keliauti per Lietuvos miestus ir miestelius su pamokslaujama Evangelijos žinia, koncertais, giesmėmis, liudijimais ir spektakliais. Prie keliaujančios palapinės buvo priskirta vilniečių technikų komanda, tačiau kiekvienas regionas ir miestas, jo bažnyčia, prisidėdavo prie palapinės pastatymo, budėjimo naktimis, o dieną evangelizavo, rodė skirtingas programas. Tai buvo visai nauja, pastebėčiau, kad puikiai organizuota, evangelizavimo patirtis ir forma. Tuo metu šito dar nebuvo dariusi jokia kita krikščioniška konfesija. Įstabi, nauja ir labai vaisinga patirtis. Šiaulių bažnyčia surengė evangelizacijas palapinėje Šiauliuose, Radviliškyje, Kuršėnuose, Mažeikiuose, padėjo organizuoti Ventoje ir Naujoje Akmenėje. Kelių metų bėgyje šimtais įvairaus amžiaus žmonių susirinkdavo į renginius spalvingoje palapinėje, klausė pamokslų, giesmių ir šimtais meldėsi atgailos malda.

Miesteliuose intensyviai augant bažnyčioms, keitėme ir Šiaulių misijos tarnystės dinamiką. Jei pradžioje visos bendruomenės buvo tiesiogiai susietos su Šiaulių bažnyčia, jas kuravo Šiaulių bažnyčios misijos pamosklininkai, tai dabar išsikėlėme tikslą visose bendruomenėse pakelti vietinius administratorius-diakonus, pamokslininkus, o ilgainiui paruošti ir pastorius. Tuo metu tik Naujoji Akmenė turėjo savo pastorių, kituose miestuose paskyrėme vietinius bendruomenių administratorius. Šiaulių krašte buvo per 16 bendruomenių ir tikinčiųjų grupelių. Vienos bažnyčios didesnės, kai kur nedidelės namų grupelės.

Pastebėtina, kad tais metais Lietuvoje trys Žodžio bažnyčios (Tikėjimo, Meilės ir Tiesos) daug viešėdavome vieni pas kitus, puoselėjome tą pačią Dvasią, kartu skelbėme Evangeliją, kvietėme vieni kitus pamokslauti bažnyčiose ir mokyti Biblijos mokyklose. Tuo metu nesiekėme kurti bendro struktūrinio ir organizacinio vieneto – vienos bendrijos. Draugystė bei įvairūs tarnysčių, patirties, mokymo apsikeitimai visokeriopai pasiteisino. Tai dinamiškai ugdė ir plėtė mus – pastorius, pamokslininkus, ir buvo naudinga stiprinti bažnyčias, kai tarnavo skirtingos žodžio tarnų, šlovintojų dovanos, vyko įvairiapusė evangelizacija, kūryba. Vieni dalinosi išminties žodžiais ir gilesnėmis įžvalgomis iš Rašto, kiti Evangelijos skelbimu ir gaiviu Dvasios įkvėpimu, inspiracija, treti savo muzikiniais talentais bei naujai sukurtomis giesmėmis. Bendradarbiavimas lėmė tikinčiųjų ir bažnyčių dvasinę, intelektinę ir bendruomeninę pažangą, šiuolaikinės krikščioniškos kultūros ir švietimo plėtrą. Juk kaip vienas žmogus yra ribotas, taip ir atskiras Kristaus kūno narys negali vienas atlikti visko. „Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio“, pastebi apaštalas Paulius (1Kor 12, 10).

Gausūs draugystės ryšiai Lietuvoje ir užsienyje

Tuo laikotarpiu Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“ buvo užmezgusi glaudžius ryšius su giminiškomis Lietuvos ir užsienio bažnyčiomis. Kiekvienos draugiškos bažnyčios pastoriai, Žodžio tarnautojai buvo puikūs mūsų su Aidu šeimos bičiuliai, ir labai geri bažnyčios draugai, turtinantys mus įvairiomis dovanomis. Norisi kiekvieną atskirai paminėti, trumpai papasakoti apie mūsų santykius, jų dvasinį indėlį. Išskirsiu tuos, su kuriais 1994 – 1999 metų laikotarpyje bendravome, glaudžiai bendradarbiavome, kurie lankydavosi mūsų bendruomenėje bent kartą per metus, tarnavo pas mus, o man, kaip pastorei, teko tarnauti pas juos, mat santykiai nebuvo vienpusiai.

Visa bendrystės istorija puikiai atspindėta tų metų laikraščio „Tiesos žodis“ numeriuose. Spausdinami pastorių ir pamokslininkų straipsniai, aprašomos mūsų misijos, kelionės, seminarai, evangelizacijos, konferencijos ir jose pamokslauta pastorių žinia, draugiški interviu. Kai kuria medžiaga nusprendžiau pasiremti šioje apybraižoje, kad geriau perduočiau to laiko nuotaiką, dvasią, dinamiką.

Pirmiausiai paminėsiu ilgametį Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorių Giedrių Saulytį (šiai bažnyčiai jis pastoriavo 25 metus, šiuo metu dirba Lietuvos Biblijos Draugijoje Šventojo Rašto vertėju). Giedrių pažįstame ir asmeniškai, ir kaip bendruomenė, nuo 1990 m.

Pastorių Giedrių, ir kitus pastorius, pamokslininkus, misionierius, kviesdavau bent kartą per metus į Šiaulių bažnyčią vesti teminius seminarus arba pamokslauti „Žiemos seminare“, kurį organizavome nuo 1992 metų iki 2000 metų. Tokiu būdu kas mėnesį viešėdavo vienas, ar kitas pastorius iš Lietuvos arba užsienio.

1994 – 1997 metų laikotarpiu, manau, neperdėsiu sakydama, kad tiek pastorius Giedrius, tiek jo vadovaujama Vilniaus bažnyčia Lietuvoje buvo pačiame krikščioniškų bendruomenių avangarde įvairiomis prasmėmis: pamokslaujamos žinios aktualumu, gyliu ir novatoriškumu, bažnytinių tarnysčių gausa bei modernumu, pilietinės ir religinės laisvės Lietuvoje sklaida. Taip pat plačiai puoselėjo krikščionišką kultūrą, mokymą, švietimą ir spaudą. Žinoma, visos bažnyčios, vienu ar kitu būdu, buvome to proceso paliestos, jame kartu dalyvavome skelbdami Evangelijos žinią, rašydami straipsnius, aukodami ir vykdydami bendrus projektus.

Pastebėsiu, kad pastorius Giedrius Saulytis, tuo metu brėžė ne tik novatoriškos, bet ir nuosaikios teologinės minties gaires Lietuvos bei kitų posovietinių valstybių charizminėse bažnyčiose. O Vilniaus bažnyčia ir jos komanda drąsiai kūrė naujas misijos, evangelizavimo, administravimo ir ekleziologinės tarnystės formas. Todėl, neabejotinai, tapo daugeliui evangelinių, charizminių bažnyčių sektinu pavyzdžiu. Mat, kaip pastebi JAV XX a. mąstytojas ir psichologas A. Maslow kiekvienas veikia pagal savo vidinius gebėjimus, talpas – vieni yra novatoriai, kiti prižiūrėtojai. Vieniems patinka praskinti kelius, būti pirmaisiais, kitiems artimesnis naujakurių darbas, organizuoti, tvarkyti, prižiūrėti jau užkariautą teritoriją (A.H. Maslow, „Motyvacija ir asmenybė“, Apostrofa, 34 psl.). Neabejotinai, šių skirtingų tipų asmenybės funkcionuoja visose srityse: moksle, mene, versle ir bažnyčioje. Manau, kad to meto bažnyčias įkūrę dvasiniai vadovai, jų vedamos bendruomenės, turėjo daugiau mažiau novatorių, vizionierių savybes. Naujos bendrijos buvo veržlios dvasios, atgaivinto tikėjimo, drąsiai siekė „naujų teritorijų“ – naujais būdais skelbė Evangeliją ir skleidė krikščioniškąsias vertybes, šiuolaikinėmis priemonėmis ugdė bažnyčias, pažangiai puoselėjo tikinčiųjų švietimą, spaudą ir pilietiškumą.

Antai, kai kurie Vilniaus bažnyčios atstovai, juristai ir tikintieji, aktyviai darbavosi pilietiniais klausimais, dalyvavo būsimo Religijų įstatymo projekto darbo grupėje, pateikdavo atskiriems straipsniams alternatyvių pasiūlymų, kai kurie buvo priimti. Tuo metu savo bažnyčių laikraščiuose bei Lietuvos spaudoje publikavome ne vieną straipsnį, išreiškiantį tikinčiųjų poziciją, pasisakant už tikėjimo laisvę ir lygiateisiškumą tarp tradicinių ir netradicinių bažnyčių Lietuvai žengiant pirmus demokratijos žingsnius. „Manau, kad valstybė turėtų skatinti ir netradicinių, ir tradicinių krikščioniškų bendruomenių veiklą. Visgi ir vienose, ir kitose bendruomenėse žmonės kuria šeimas, augina vaikus. Tam reikia švietimo įstaigų, kurių veikla grindžiama krikščioniškomis vertybėmis. <… > Visu tuo noriu pasakyti, jog pagal Religinių bendrijų įstatymą turėtų būti lygios įvairios religinės bendruomenės“ – valstybėje stvarstant Religinių bendrijų įstatymo projektą savo pilietinę poziciją išsakė ir mūsų bažnyčios vyresnysis, dailininkas Linas Atgalainis straipsnyje „Sąžinės laisvė“ („Tiesos žodis“, 1995 m. birželio Nr.11 (53))

Dar išskirčiau itin svarbų Biblijos centro „Tikėjimo žodis“ darbą – K. Burbulio Biblijos vertimo paruoštą redakciją ir išleidimą. Pastoriaus G. Saulyčio ir Biblijos centro „Tikėjimo žodis“ redakcinės kolegijos pastangų dėka buvo išleistas pirmas posovietiniame laike Šventojo Rašto vertimas šiuolaikine lietuvių kalba, kurį plačiai tebenaudojame mūsų bažnyčiose studijuojant, pamokslaujant, kasdien skaitant Raštą.

Atvykęs į Šiaulius 1995 metų kovą, Giedrius Saulytis pasidalino su bažnyčia apie savo kelionę į JAV. Papasakojo apie ten esančią rusakalbių bažnyčią Kalifornijos valstijoje Sakramento mieste ir ruošiamą išleisti Kosto Burbulio Biblijos vertimą lietuvių kalba. Pamoksle skambėjusios mintys atskleidė Amerikos demokratijos dvasią bei parodė skirtumus tarp gyvenimo už Atlanto ir mūsų geopolitinėje erdvėje: Tos kelionės metu supratau, kad esame priešakinėse prabudimo linijose. Čia švilpia kulkos. JAV – tikras užnugaris tikintiesiems, kurie sovietmečio laikais buvo persekiojami, kalinami. Sakramento mieste yra 20 tūkst. rusiškai kalbančių tikinčiųjų, emigravusių į Valstijas per pastaruosius 5 metus. Tai laisva šalis, turinti dieviškus įstatymus, įtvirtinusi Reformacijos principus. Daugiau kaip 60 procentų pasaulio misionierių tėvynė – JAV. („Tiesos žodis“, 1995 m. kovas mėn. Nr. 6 (48)) Po seminaro Giedrius davė interviu laikraščio „Tiesos žodis“ redaktorei Ingai Urbonavičiūtei: Mintis išleisti K. Burbulio Biblijos vertimą rutuliojosi jau seniai. Viskas prasidėjo nuo susirašinėjimo. Kai K. Burbuliui į rankas pakliuvo laikraštis „Bažnyčios naujienos“, jis parašė laišką. Sakėsi seniai svajojęs apie tokį leidinį. Taip susirašinėjome bene dvejus metus. Laiškuose pradėjome kalbėtis apie Bibliją. Paklausiau, ar nenorėtų jos išleisti. Jis sutiko. Matydamas reikmę, meldžiausi ir supratau, kad mes jau pakankamai pasiruošę tokiam darbui. Paklausiau, ar galėtų finansuoti, nes mes patys viso leidybos darbo apmokėti nepajėgtume.

Faktas, kad reikalinga lietuviška Biblija <…> Jurėnas šiais metais ruošiasi išleisti Bibliją, kun. A. Rubšys žada baigti vertimą Senąjį Testamentą. <…> Tai gerai, jei mes turėsime tris lietuviškas Biblijas. (Ten pat)

Tad 1996 m. savo rankose laikėme Kosto Burbulio verstą, o Biblijos centro „Tikėjimo žodis“ redaguotą ir išleistą Šventojo Rašto pirmą leidimą šiuolaikine lietuvių kalba. Tai buvo didelis laimėjimas.

Antrus norėčiau paminėti Donatą ir Nijolę Ivanauskus, kurie tuo metu pastoriavo Klaipėdos bažnyčiai „Meilės žodis“. Donato ir Nijolės tarnystė žmonėms posovietinėje Lietuvoje buvo daugeliui įkvepianti, gydanti ir atnaujinanti. Mat sovietizacijos sužeista asmenybė ir šeima kentė gilų nepilnavertiškumo jausmą, asmenybinį pilkumą, baimę, prisitaikymą prie aplinkos. Donatas sakė: „Daug žmonių atmeta, smerkia, kaltina patys save. Tokie žmonės tą patį darys ir šeimoje: kaltins, smerks, nepriims kito skirtumų. <…> Daugelis žmonių jaučiasi vieniši. Tai, kad turėsi vyrą, neišspręs tavo problemų. Vienatvė dviese daug baisesnė, negu vienatvė, kai esi vienas…“ (Donatos ir Nijolė davė interviu laikraščio „Tiesos žodis“ redaktorei Ingai Urbonavičiūtei, 1995 m. gegužės Nr. 9, (51)). Nuo 1995 m. Donatas ir Nijolė organizavo pirmuosius Lietuvoje krikščioniškų šeimų sąskrydžius „Sos šeima“, kuriuose tarnavo tarnautojų poros iš JAV bei pradėjo taikyti biblinės sielovados principus šeimoms.

Donatas ir Nijolė ne kartą tarnavo Šiaulių bažnyčios „Žiemos seminare“. Taip pat juos kvietėme ir atskirai. Nijolė daugel kartų pamokslavo moterų konferencijoje, kurią organizuodavau Šiaulių bažnyčioje. Į tas konferencijas moterys suvažiuodavo iš visos Lietuvos. Nijolė, būdama penkių vaikų mama, ne kartą išsakė daug gilių ir šviesių minčių apie motinystę, apie vaikus, kaip autonomines asmenybes.

Vaikai turi savo gyvenimą. <…> Kartais matau, kad vaikai pasielgia visai ne taip, kaip gal būt pasielgčiau aš. Jie renkasi proporcingai savo tikėjimui. Aš pajutau, kad mano vaikai autonomiškos asmenybės, turinčios savo temperamentą, jausmus, savo likimą. Yra patys sau žmonės.

Mano, kaip motinos vaidmuo, niekada nesustos egzistavęs. Mes esame vieni kitų dalys. Tėvų ir vaikų ryšys yra labai glaudus. Mes nešiojame vieni kitus savyje. Tai Dievo duotas sugebėjimas. Rusų poetas E. Jevtušenka jį pastebėjo ir parašė: „Jei žmonės įeina į mane, neišeina jie iš manęs“.
Aš saugau ir globoju vaikus. Bet vaikai turi Dievo malonės saiką, kuris viską nulemia“.

O apie save tame pačiame interviu Nijolė sakė: Aš labiausiai bijojau monotoniško, miesčioniško, sotaus gyvenimo. Man svarbiausia kūryba, improvizacija, dinamika, ėjimas. Dievas man davė reformatoriaus dvasią. Mūsų šeimoje nuolat atidaromos naujos erdvės. Aš visą laiką kažko siekiu. Kai jau tai pasiekiu, man savaime tampa jau nebeįdomu. Aš vis matau, kas dar nepadaryta. Esu reikli sau ir kitiems.(Donatos ir Nijolė davė interviu laikraščio „Tiesos žodis“ redaktorei Ingai Urbonavičiūtei, 1995 m. gegužės Nr. 9, (51), psl. 4)

Aš ir Aidas viešėdavome Klaipėdos bažnyčioje ir Donato bei Nijolės namuose. Žavėdavo jų neordinarus, meninis mąstymas, asmenybinis plotis ir estetiška gyvenimo pajauta. Donatas – puikus pasakotojas, kurio perteikiama istorija, dramatiškas patosas, ryškūs vaizdiniai betarpiškai įtraukia klausytoją, atrodytų, kad patampi tos istorijos dalyviu. Nijolė visada buvo ne tik ryški asmenybė, bet ir atidi pašnekovė, puiki sielovadininkė, gebanti klausyti žmogaus, matyti sielos vidinius mechanizmus. Kaip jauna moteris, mėgau su ja pabendrauti įvairiomis vidinėmis temomis. Ji mielai parašė savo atsiliepimą mano knygai „Šiuolaikinės moters paveikslas“ (1995).

1994 – 1996 m. šviesios atminties charizmatiškasis maestro Gintautas Abarius buvo gana dažnas svečias mūsų bažnyčioje. Su juo surengėme ne tik „Prabudimo koncertą“ miesto parko estradoje, bet ir koncertus „Šviesioji bliuzo pusė“ su grupe „Abarius blues band“. Atvykdavo G. Abarius, A. Jofė, S. Didenko, R. Kirijanovas ir A. Chalikovas. Atlikdavo G. Abariaus ir A. Chalikovo kūrybos dainas, giesmes. Į koncertą susirinkdavo pilnos salės klausytojų, mat tuo metu krikščioniška šiuolaikinė muzika buvo naujas reiškinys, o žmonių troškimas dvasinės praktikos, naujos krikščioniškos kultūros – didelis, neaprėpiamas. Gintauto kūryba žaižaravo stiliaus įvairove, širdis veržėsi link Dievo, jis visuomet tryško optimizmu, gera nuotaika ir gyvu humoro jausmu. Po koncertų G. Abarius dalinosi savo įžvalgomis.
Atėjo laikas kalbėti tiesą. Krikščionybė – tai ne lopšinė.
Vienintelis mano troškimas – tarnauti Viešpačiui, o ne būti scenoje. Aš ne žvaigždė! Aš – tarnas Aš neieškau ypatingų formų, nes visa esmė turinyje. Visi muzikiniai stiliai lenkiasi Jėzui! („Tiesos žodis“, 1995 m. gruodžio Nr. 23, (65), psl.1)

Su Kauno bažnyčios pastoriumi Stasiu Eidėjumi susipažinome Druskininkuose krikščionių sąskrydyje 1992 metais, kai pastorius Giedrius jį pristatė bažnyčioms. Stasys buvo labai darbštus, veržlus, inovatyvus pastorius ir tikslinga, progresyvi asmenybė. Jam vadovaujant Kauno bažnyčiai, iškilo įvairios tarnystės – leidybinė tarnystė, šlovinimas, krikščioniškas knygynas Kauno centre – bažnyčia skleidėsi. Jo iniciatyva Kauno tikintieji nuo 1993 m. rengdavo šlovinimo seminarus, į kuriuos važiuodavo visų bažnyčių šlovintojai. Šlovinimą vesdavo didesnių bažnyčių šlovinimo grupės, rytais seminaruose kalbėdavo šlovinimo grupių vadovai: Gintautas Abarius, Rūta Tumulienė ir k.t., o po jų apie šlovinimą pamokslaudavo bažnyčių pastoriai. Mūsų šlovintojams ir man ne kartą teko sudalyvauti šioje nuostabioje, spalvingoje Dievo garbinimo šventėje, kur skambėjo maldos, giesmės, sukosi margaspalviai tikinčiųjų šokių rateliai. Kauno šokių grupė atlikdavo sakralinius šokius arba choreografinius spektaklius (pastatymai choreografės Juditos Zdanavičiūtės, muzika Laimios Sabaliauskaitės). Įspūdingiausi savo mastu buvo tie seminarai, kuriuos Kauno bažnyčia surengė Kauno halėje (1993 m. – 1996 m. ). Kadangi visuomenėje mus neformaliai vadindavo „giedančiomis bažnyčiomis“, šlovinimo seminaras labai tiko visiems tikintiesiems, o ypač drąsindavo bažnyčių šlovinimo grupes ir lyderius. Šlovinimo vadovai ir grupės susidraugavo, o vėliau ne kartą drauge šlovindavo „Gyvosios Evangelijos“ konferencijoje, kituose seminaruose, evangelizacijose.

Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ antrasis pastorius Gabrielius Lukošius ir misijos vadovas Arūnas Adomaitis bent kartą per metus taip pat aplankydavo mus. Tuo metu Gabrielius, Arūnas nemažai pamokslaudavo apie bendravimą, brolišką draugystę. Jie patys buvo geri draugai.

Bendravimas maitina. Tai sritis, kur aš galiu pažinti ir save, ir kitus. Yra dalykų, kurių vienas negali pamatyti, suprasti. Reikalinga atrama. Dviese judėti yra paprasčiau. Tai, ko tu nematai, kitas pamato. Bendravimas – tai gyvybiškas poreikis, – svarstė Gabrielius duodamas interviu redaktorei I.U. („Tiesos žodis“, 1995 m. rugpjūčio mėn. Nr. 16 (58), 2 psl.)

Po metų, 1996 m., pastorius Gabrielius Lukošius ir misijos vadovas Arūnas Adomaitis aplankė mūsų bažnyčią, abu tarnavo, po tarnystės davė interviu. Kalbėjo apie draugystės ir bendrystės vertę. Pateiksiu keletą jų išsakytų minčių apie draugystę:

Draugai reikalingi, kad Jo meilė galėtų pasireikšti. Todėl, kad Dievas yra meilė. (Gabrielius)
Mano idealas šiandien daugybė labai skirtingų mano draugų. Jie skirtingai papildo mane. (Arūnas)
Gyvenimas parodė, kad su draugu atsiveria žymiai didesnės Viešpaties pažinimo gelmės. Tai tarsi draugystės praktinė pusė. (Gabrielius)
Draugystės negali būti, kur yra išdidumas ir nuosavas teisumas. Atstumia, kai žmogus neatsiklausęs lenda į sielą. (Arūnas)
Draugystė prarandama, kai susiduria siekiai ar troškimai, ir tai yra brangiau nei draugystė. Kai kažkas brangesnio patraukia vieną iš draugų. (Gabrielius)
Mano ankstesnieji draugai nepasitraukė iš mano širdies. Aš juos myliu, aš jiems visada esu draugas. Išsiskyrimų būna daug, bet meilė gali išsaugoti, laimėti. (Arūnas)
(Ištraukos iš laikraščio „Tiesos žodis“, 1996 m. sausio mėn. Nr. 19 (85), psl. 6)

Paminėtini mūsų bičiuliai ir iš kitų šalių, su kuriais taip pat aktyviai bendravome tuo metu.

Kadangi Latvijos sostinė Ryga yra mums, šiauliečiams, arti, 1991-2000 metais draugavome su dviem Rygos bažnyčiom – tai „Naujoji karta“ ir jos pastorius Aleksejus Lediajavas bei „Gerosios naujienos“ bažnyčia, pastorius Rikas Reneris.

Su pastoriumis Aleksejumi Lediajavu susipažinome anksti – 1990 metais, kai nedidelė tikinčiųjų grupelė iš Šiaulių nuvykome į bažnyčios „Naujoji karta“ rengiamą konferenciją su svečiais iš Švedijos. Konferencijos pabaigoje, pastorius Aleksejus pakvietė grupių vadovus ant scenos pristatyti atvykusius tikinčiuosius iš kitų miestų. Pristačiau tuo metu pradedančią augti Šiaulių bažnyčią. Iš karto užsimezgė ryšys. Aleksejų kvietėme į Šiaulius nuo pirmos „Žiemos konferencijos“ (1991 m.), taip pat jis atveždavo ir teminius seminarus, o kiek vėliau kviečiau ir Olgą Lediajavą į moterų konferencijas. Kadangi bažnyčioje neseniai buvo susikūrusios jaunos šeimos, o Aleksejus ir Olga gyveno santuokinį gyvenimą ne vienerius metus, įsimintiniausias buvo Aleksejaus seminaras šeimoms apie tėvų ir vaikų santykius. Tą įspūdį puikiai perteikia laikraščio „Šiaulių kraštas“ redaktorius, atėjęs tą kartą į bažnyčią pirmą kartą. „Žiūrėjau išplėtęs akis. Buvo labai įdomu. Pagalvojau, o dabar dar kartą patvirtinu, kad geresnio oratoriaus nesu girdėjęs. Tai buvo pirmoji Aleksejaus Lediajavo paskaita iš ciklo „Tėvai ir vaikai“.“ („Šiaulių kraštas“, 1992 m. kovo 18 d.).

Kviečiant pastoriui Aleksejui teko kelis kartus vešėti ir man bažnyčioje „Naujoji karta“, tarnauti tiek Biblijos mokykloje, tiek bažnyčioje. Pastebėsiu, kad pradžioje buvome neišrankūs, mus jungė panaši tautų istorija, charizminis posovietinių laikų proveržis ir kūrybiškas, novatoriškas požiūris į tarnystę. Tų metų bendrystės ir bendros tarnystės prisiminimai išliko gana ryškūs, dinamiški, įspūdingi. Negali pamiršti tokių kūrybingų asmenybių indelio kriškčioniškam posovietinių bažnyčių kontekstui. Pastoriai Aleksejus ir jo žmona Olga yra ryškiai suspindusios sovietinio ateizmo išalintų tautų išblyškusiame dvasinio gyvenimo fone. Jie – didelio kūrybinio potencialo žmonės ir reikšmingos figūros tarp viso pasaulio rusakalbių charizminių bažnyčių.

Pastoriai Rikas ir Denisė Reneriai, JAV misionieriai, 1991m. atvyko iš Amerikos su visa šeima į sugriuvusią Sovietų Sąjungą, kuri jiems tapo naujais žemiškais namais. Rikas Reneris Amerikoje buvo labai sėkmingas kriškčioniškų knygų bestselerių autorius. Tačiau Dievas pašaukė jį tarnauti iškankintoje komunistinio režimo Sovietų šalyje. Pradžioje jie su žmona pradėjo skelbti Evangeliją, mokyti Kristaus mokymo ir statyti bažnyčias posovietinę Latvijoje. Pirma apsistojo Jelgavoje, vėliau Rygoje, galiausiai išvyko į Maskvą, kaip į galutinį savo misijos tašką. Plačiau apie tai galima paklausyti Riko Renerio inteviu su pastoriumi Aleksandru Ševčenko https://www.youtube.com/watch?v=0wCxT3tLloY .

Bendrystė su Riku ir Denise Rener buvo pakelianti, įdomi. Su jais bendravome 1995 – 1999 metais. Rikas ir Denisė lankėsi pas mus, esame ir juos aplankę Rygoje. Rikas tarnavo ir mūsų lyderiams, vedė seminarus, ir tarnavo Šiaulių „Žiemos seminare“. Pažinome jį, kaip atidų, aštraus proto ir tuo pačiu minkštos širdies, Dievo žmogų. Riko pamokslai pasižymėjo istorinėmis detalėmis, kultūriniu kontekstu. Jis mėgo subtiliai juokauti ir pamokslaujant, ir pokalbyje. Bendraudavo diskretiškai.

Riko žmona, žavingoji Denisė, operinio dainavimo dainininkė, paliko karjerą ir patogų gyvenimą JAV kartu su vyru ir savo vaikais (8 m., 6 m. ir 2 m. berniukais) ir atvyko tarnauti svetimai tautai, kuri tapo sava tauta. Jie priėmė rusakalbius į širdį, kaip savo žmones. Denisę ne kartą kviečiau tarnauti moterims moterų seminare. Jos bendrystė ir tarnystė pasižymėjo didele širdimi ir vidiniu minkštumu. Abu, Rikas ir Denisė, įspūdingi žmonės, mums buvo didelė garbė juos pažinti, bendrauti su jais. Jų tarnystė Viešpačiui ir šiandien sėkmingai tęsiasi Rusijoje, Maskvoje. Renerių šeima, jų įdirbis dėl Evangelijos yra reikšmingas visai rusų tautai. Išleista daug Riko knygų kaip anglų, taip ir rusų kalba. O jų suaugę vaikai visiškai asimiliavosi Rusijoje ir tarnauja Maskvos bažnyčioje su savo šeimomis.

Kita įspūdinga pora, su kuria draugavome keletą metų, misionieriai Rikas ir Bete Strombekai. 1995 m. į mūsų leidyklos redaktorės rankas pateko jų knyga išleista rusų kalba – „Vaikai – palaiminimas, ar prakeikimas“. Kadangi mus taip trūko krikščioniškos literatūros šeimos, vaikų ugdymo tema, redaktorė Inga Urbonavičiūtė nusprendė su jais susisiekti. Sužinojusi, jog Rikas ir Betė tarnauja Kijeve, nuvyko pas juos susipažinti ir paprašyti leidimo išleisti knygą lietuvių kalba. Taip užsimezgė keletą metų trūkusi mūsų bendrystė. Jie aplankydavo mus, o mes su Aidu juos. Pirmą kartą atvyko 1995 m. ir jiems paruošėme galimybę patarnauti Šiaulių, Vilniaus ir Kauno bažnyčiose. Keletą metų iš eilės, atvykę į Šiaulius, jie tarnavo bažnyčios tarnautojams, šeimoms ir bažnyčiai. Susirinkimai būdavo itin gausūs, suvažiuodavo tikintieji iš viso krašto ir Lietuvos. Žmones pakerėjo šiltas Betės ir Riko, brandžių žmonių, kaip tėvų, santykis bei sielovados tipo patarnavimas. Dievo meilės prisilietimas gydė žmonių širdis, patirtas senas vidines žaizdas ir traumas. Be to jų tarnystė, kaip būdinga sekmininkų tradicijai, pasižymėjo jautrumu Šventosios Dvasios vedimui. Jie ne kartą pamokslavo apie pranašavimo dovaną, kuri tarnavo sielos sustiprinimui, gydymui ir suteikė tuo metu vidinės krypties žmonių gyvenimui.

Betė ir Rikas Strombekai taip pat kviesdavo mane ir Aidą į Kijevą tarnauti jų įsteigtoje Biblijos mokykloje, keliose Kijevo ir kitose Ukrainos sekmininkų bei charizmatų bažnyčiose. Strombekai Kijeve organizuodavo sekmininkų ir charizminių bažnyčių pastorių pusryčius kartą per mėnesį. Viešint pas juos, ne kartą teko sudalyvauti gausiuose susitikimuose su Kijevo pastoriais. Bendravome su mesijnių žydų vyresniuoju pastoriumi Borisu Grisenko. Tarnavome vienoje didžiausių Kijevo nuosaikiųjų charizmininkų bažnyčioje „Victory“, kurios pastorius buvo tamsiaodis Henris Madava. Ši tarptautinė, tarpkultūrinė ir tarpdenominacinė tarnystės patirtis buvo labai įdomi, plečianti požiūrį ir auginanti.

Kiekviena tauta turi savo charakterį, krikščionybės istoriją ir dvasingumo dinamiką, tačiau begalinis troškimas pažinti Kristų, Jo žodį ir Dvasią buvo tai, kas bendra. Ukrainiečiai šilti žmonės ir labai vertino atvykstančius lietuvius už jų gilų žvilgsnį į Rašto tiesą, teologinę mintį ir Viešpaties pažinimą. Ukraina didelė šalis, didelės bažnyčios ir plačios širdies tikintieji. Lietuva maža šalis, bet su giliu savo identiteto suvokimu, giliomis šaknimis, giliaminčiu žvilgsniu, kuris atsispindi ir bažnyčių dvasingume.

Kiekvienas iš paminėtų tarnų turtino mus savo unikalia dovana, suteikė skirtingą dvasingumo atspalvį ir įnešė savo žinios skonį bei prisidėjo prie mūsų, kaip atviros, atsinaujinančios ir aktyvios bažnyčios augimo. Esame dėkingi visiems už jų triūsą Viešpatyje.