Didysis penktadienis. Kristaus kančia ir kryžius – nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti

Didysis penktadienis, arba anglosaksų šalyse dar vadinamas Geruoju penktadieniu (Good Friday), yra Kristaus pasijos ir kryžiaus mirties diena. Tą Paschos dieną, kaip buvo įprasta, aukštieji kunigai šventykloje aukojo atpirkimo avinėlį. Tai ilgaamžis Kristaus įvaizdis, išpranašautas Senojo Testamento pranašystėse apie Mesiją, aukaujantį savo gyvybę už žmonijos nuodėmę. Nuo vyriausiojo kunigo Kajafo “rankos”, t.y. jo pasakimu, Kristaus gyvybė buvo atiduota kryžiaus keliui: “Geriau, kad vienas žmogus mirtų už visą tautą…” (Jn 18, 14)

Kristaus kančios kelias įkūnijo visą žmonijoje esančią neteisybę, patiriamą skausmo ir kančios gelmę. Žiūrėdamas į kenčiantį Kristų, kiekvienas žmogus gali atrasti lašelį savo patirto skausmo, neteisybės. Todėl Jėzaus pasija yra giliausias tikėjimo tvirtumo ir Dievo meilės atspirties taškas kiekvienam, kas ieško tiesos, tikrumo, meilės. Kančios kelias taip pat paliečia tikinčiųjų giluminius širdies jausmus Dievui bei įkvepia ne vieną menininką, rašytoją, tapytoją, dramaturgą ar scenaristą perteikti Kristaus dramos patirtį ir emocines įžvalgas.


***
Po Paschos vakarienės, Kristus žengė kančios keliu… Nakčia eidamas į Getsemanės sodą melstis, rengė savo mokinius būsimiems kentėjimas, o ypač Petrą, kuris po kelių valandų išsižadėjo Viešpaties tris kartus aukščiausio kunigo namo kieme. Būsima kančios nuojauta slėgė ir patį Jėzų. Agonijoje Jėzus meldėsi Tėvui, prakaitas varvėjo per kaktą žemėn kraujo lašais… Tai sunkiausia akimirka Jėzui, kada Jis priėmė Tėvo valią – sutiko gerti iš kančios taurės. Netrukus minia atėjo suimti Jėzų, o Jis parodė meilę išdavikui Judui ir neleido savo mokiniams smurtauti, ginti Jį kalaviju, bet laisva valia Save pavedė suėmėjams. Tuo tarpu sutrikę ir išsigandę mokiniai pabėgo, išsisklaidė nakties tamsoje.

Jėzų vedė pas aukštuosius kunigus, karalių Erodą ir romėnų valdininką Pilotą. Kunigai, pasitelkę netikrus liudytojus, ieškojo kuo Jį apkaltinti ir pasmerkti mirties bausme. Ištardę, siuntė pas karalių Erodą. Erodas pasityčiojęs iš Jėzaus, kaip žydų karaliaus ir stebukladario, siuntė pas Pilotą – to meto romėnų valdytoją. Pilotas nenorėjo Jėzaus nuteisti ir siekė išsisukti nuo bausmės įvykdymo, bet spaudžiamas aukštųjų kunigų ir jų sukurstytos gausios minios, priėmė sprendimą – Paschos proga paleisti į laisvę plėšiką Barabą, o Jėzų nukryžiuoti.

Nukryžiavimo kelias buvo lydimas patyčių, smūgių ir plakimo – žemiausių žmonių instinktų išraiškos. Priešingai tam elgesiui, Kristus ėjo romiai kančios keliu… pavesdamas savo gyvybę į Dievo Tėvo rankas… Mūsų nuodėmės, negalios ir negandos krito ant Jo kūno žaizdomis, kirčiais, pažeminimu ir išniekinimu. Kristus užnešė žmonijos blogį ant kryžiaus. Kai kurie stovėję Kryžiaus papėdėje ir šalia nukryžiuotas nusikaltėlis, patikėjo, kad Jis buvo Dievo šventasis, nekaltai nukryžiuotas.
Išsipildė Jėzaus žodžiai: “O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.” (Jn 12,32-33)

Šiandien – Didįjį penktadienį – ne vienas žvelgia dėkingu tikėjimo ir meilės žvilgsniu į pakeltą nuo žemės Kristų, iš kurio kiekvienam tikinčiam ateina sielos išgelbėjimas ir išgydymas nuo “mirtinos ligos”, kaip pastebėjo danų teologas ir filosofas Kierkagardas, sielos negandos – nuodėmės. Nuodėmių atleidimas veda mus į tikrąją Velykų prasmę – dvasinio prisikėlimo džiaugsmą naujam gyvenimui su Dievu!

“O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliais” (Rom 5, 8)

Dalinkimės:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.