Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Sudužusios (minkštos) širdies fenomenas

2020 9 rugsėjo | Pastoraciniai užrašai, Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Pastoraciniai užrašai
  6. /
  7. Sudužusios (minkštos) širdies fenomenas

Šiame straipsnyje norėčiau pasidalint savo pamąstymais apie sudužusią (minkštą) širdį – žmogaus gyvenimo centrą. Pastaruoju metu mintimis dažnai sugrįžtu prie šio klausimo. Aptinku, kad žmogaus širdis apsprendžia svarbiausias jo gyvenimo sferas: bendravimą su Dievu ir su artimu, požiūrį į aplinką ir jos procesus, mūsų vertinimus, pasirinkimus.

Tai, kokie esame viduje, daro įtaką mūsų įsitikinimams ir darbams. Pati sau svarstydama, matau, jog sudužusi dvasia vis labiau tampa svarbi dvasinė reikmė mano kaip krikščionės bei bažnyčios ganytojos gyvenime. Todėl kviečiu Jus drauge pamąstyti apie tai, keliaujant šio straipsnio eilutėmis.

Sudužusi širdis – brangi Dievo akyse

Manau, nesuklysiu pasakius, kad sudužusiai širdžiai yra sinonimiškos ir kitos Biblijos sąvokos: nuolanki dvasia, atgailaujanti širdis, minkšta širdis, vargšai dvasia, trokštantys ir alkstantys teisumo, palūžusi nendrė, gruzdantis dagtis… Šiomis ir kitomis sąvokomis apibūdinama širdies nusižeminimo būsena, žmogiškasis trapumas, kai vidumi esame jautrūs savo ir kitų skausmui, adekvačiai suvokiame žmogiškąjį pažeidžiamumą, klystamumą, pagalbos poreikį. Minkšta širdis šiandienos komercinėje varžovų kultūroje laukinio kapitalizmo sąlygomis, arba diktatoriškoje antižmogiškoje santvarkoje, dažnai nesuprantama ir vertinama neigiamai, kaip žmogaus silpnumas, išskidimas, gėda. Apie nusižeminimą, trapumą ir jautrumą mąstoma kaip apie blogybę, kuri nėra priimtina stipriųjų, sėkmingųjų susibūrimuose. Gyvendami tokiomis sąlygomis, žmonės nori atrodyti stipresni nei iš tiesų yra, pasigirti laimėjimais ir nuslėpti pralaimėjimus, klaidas, kad jaustųsi pranašesniais už kitus, ir galėtų gyventi pagal klišę – „atšiauriame pasaulyje laimi stiprieji“.

Tačiau kitokį mąstymą ir elgseną atskleidžia krikščioniškoji pasaulėžiūra. Dangaus karalystė, Jo buvimo vieta, Jo Dvasia ne tik atrodo, bet ir veikia kitaip.

Pažvelkime į kai kurias Rašto eilutes, kurios aiškiai tai patvirtina.

<…Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį. (Iz 57, 15)

Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi. (Ps 34, 18)

Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi. (Ps 51, 17 )

Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais.(Pat 16, 19)

Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė,
Palaiminti , kurie liūdi, nes jie bus paguosti.
Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. (Mt 5, 2-10)

<… Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus. (1 Pet 5, 5-6)

Iš šių Šventojo Rašto eilučių galime aiškiai suvokti, kaip giliai Viešpats vertina sudužusią, nuolankią, gailestingą, romią širdį. Jis nepaniekina nusižeminusių, ar pažemintųjų, bet atvirkščiai, gyvena su nuolankios dvasios žmonėmis, lanko Savo Dvasia nuskriaustuosius, kurie ieško tiesos, teisybės ir teisumo. Dievas nori būti šalia sudužusių. Jis teikia jiems atgaivą, nes pastarieji geriausiai atsiveria ne tik Dievo gyvybės vandenims, bet ir gyvenimo tiesos paieškai. Biblijoje nuolat skamba kvietimas trokštantiems, išsekusiems, pavargusiems, besisielojantiems ateiti pas Viešpatį, gerti dovanai ir rasti atgaivą sielai.

Pasirodo, Dievas priima sudužusią širdį, kaip auką, nes ji geriausiai atspindi tikrąją žmogaus padėtį, kai jis pats suvokia savo trapumą ir vargą. Dievo akyse, būdami silpni, būname savimi. Tada esame tikriausi ir nuoširdžiausi. Kai mąstau, ką galėčiau paaukoti Dievui, kuris visa turi ir Jam nieko netrūksta, suprantu, kad tai galėtų būti mano širdis ir nuoširdus, sąžiningas santykis. Tuomet Viešpats veikia ir gyvena mumyse, laimina ir atsiveria, kai esame jautrūs, atgailaujantys, nuolankūs. Minkšta širdis atskleidžia Dievo malonę mūsų tarpe kaip niekas kita. Ne mūsų stiprybės, talentai ir privalumai dovanoja apreikštą Dievo gerumą, bet sudužusios širdys. Pasipuikavimas ir varžymasis, kito paniekinimas, kai jį laikome mažiau vertesniu, užkerta kelią skleistis Dievo gerumui bažnyčioje. Kristaus kūnas iki šiol išgyveno daug istorinių susiskaldymo pasekmių, kai kada priešišką stovį tarp atskirų konfesijų ir denominacijų.

O ką kalbėti apie globalų pasaulį?.. Politinio nesusikalbėjimo ir nepakantumo krizės yra liūdna kasdienybė įvairiose pasaulio tautose. Labai toli žvalgytis nereikia. Kaimyninėje Baltarusijos tautoje šiuo metu vyksta agresyvus, žiaurus ir ciniškas Lukošenkos totalitarinio režimo susidorojimas su savo taikiais gyventojais. Tai yra priešiškumo santykio veidrodis, kai režimo karinė jėga brutaliai kovoja su tautos žmonėmis, trokštančiais kurti naują, demokratinę valstybę. Vieno žmogaus agresija, liguista ambicija, nesuvokiamas žiaurumas kankina daugybę trokštančių gyventi laisvoje ir teisinėje valstybėje. Baltarusiai eidami taikingu keliu prieš agresorių, kai moterys baltai apsirengusios su gėlėmis rankomis, o vyrai apsigaubę trispalvėmis vėliavomis, lyg apsiaustu, išsirikiuoja taikos grandinėmis prieš juoduosius ir kaukėtus Omono būrius, tai – pasirinkimas blogį nugalėti gėriu, agresiją ir brutalią jėgą įveikti romumu ir žmogiškuoju trapumu, o provokaciją – susivaldymu. Negali nesižavėti šiuo tautos elgesiu, nes tokia yra Kristaus palaimintųjų nuostata: “palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“. Kažkas turi nustoti kariauti, liautis nekęsti, piktintis ir romiai pradėti ieškoti taikingų būdų spręsti įsisenėjusias problemas.

Kristus, kaip Dievo Avinėlis, įvykdė žmonijos atpirkimą ne brutalia jėga, bet pasiaukodamas ant kryžiaus ir eidamas savęs praradimo, nusižeminimo keliu. Todėl Dievas Šventajame Rašte ragina Savo vaikus būti nuolankios dvasios ir visiems, jaunesniesiems ir vyresniesiems, apsivilkti nuolankumu, kad Kristaus malonė atvirai bei netrukdomai veiktų Jo namuose.

Sudužusios dvasios poreikis Kristaus Kūne

Grįžkime savo mintimis į bažnyčią – Kristaus tautą. Ar mąstau apie save, ar apie vietinę bažnyčią, kurioje esu, ar platesne prasme – apie Kristaus Kūną, sukasi ta pati mintis galvoje. Norisi daugiau minkštumo ir jautrumo krikščionių santykiuose.

Pastebiu, kad dideliame yra tai, kas ir mažame. Tą dėsningumą išmokė mane tapybos mokytojas. Jis visada ragindavo neskubėti tapyti didelių drobių, nes didesniuose darbuose labiau nei mažesniuose matyti klaidos. Todėl, kai žiūrime platesne prasme į Bažnyčią, į jos istoriją, iš karto pamatome jos klaidas, kur kas sunkiau tai atpažįstame siauresniame kontekste, t.y. vietinėje bažnyčioje, ar savyje pačiuose. Manau, kad Kristaus kūno visuma atspindi mus pačius. Tai tarytum krikščionių santykių, ar vietinės bažnyčios vaizdas per padidinimo stiklą, žvilgsnis iš šalies. Jei visuotinėje Bažnyčioje matome susiskaldymus, karus, nesutarimus, negebėjimą vesti dialogą, konkurenciją ir net neapykantą, visas šias problemas galime pastebėti, jei būsime nuoširdūs, ir savo vietinėse bendruomenėse, tik siauresne apimtimi.

Taip samprotaudama, sustoju prie vienos labai svarbios reikmės šiuolaikinei bažnyčiai ir šiandienos krikščioniui – minkštos, gailestingos širdies. Juk būdami kietaširdžiais ir kietasprandžiais negalėsime atverti Dievo gailestingumą, atjautą ir meilę vieni kitiems. Šiuolaikinė bažnyčia kaip ir korintiečiai apaštalo Pauliaus laikais, yra apdovanota įvairiausiomis malonėmis – tikėjimu, žodžiu, pažinimu… Ji paveldėjo didžiulius Bažnyčios tėvų, dvasinės raštijos, teologinius klodus, skirtingas krikščioniško dvasingumo tradicijas – visa, kas atveria Dievo pažinimą šiandienos bažnyčioms. Be to Bažnyčia nuolat yra praturtinama mūsų dienų katalikų, ortodoksų ir evangelikų teologų mokymu, sielovados menu, šlovinimo, maldos ir karitatyviniu dvasingumu. Tačiau kai kurie skaudūs dalykai santykiuose negali net pradėti spręstis, jei mes, krikščionys, nesikeisime viduje, sekdami Kristaus Dvasią.

Sudužusios (minkštos) dvasios poreikis atskirose krikščioniško gyvenimo ir tarnavimo srityse

Savo pastebėjimus pradėsiu nuo pamokslaujančių ir mokančių, nes pati jiems priklausau. Pastebiu, kad neretai stokojama sudužimo pamokslaujant, savikritiško žvilgsnio, kai yra perteikiamas pažinimas, kuriuo stengiamasi pamokyti kitus. Dažnai tai vyksta nesąmoningai ir ne iš blogų paskatų, bet dėl kalbančiojo jaunumo, ar tarnavimo ir gyvenimo patirties stokos, kitų priežasčių. Esu patyrusi tokią patirtį, kai žmonės klausydami teisingo mokymo, lieka lyg tušti, nepamaitinti, nepaliesti. „Matematiniai“ pamokslai skamba teologiškai teisingai, bet jiems pritrūksta asmeninės dvasinės patirties gelmės ir atjautos, kuri gydo klausytoją, o ne žeidžia. Tiksliai apaštalas Paulius pastebėjo, kad raidė – žudo, o dvasia teikia gyvybę. Kietasprandiškumas, religinis aklumas žeidžia, net tada, kai mes sakome „sveikiausius ir teisingiausius“ savo pamokslus. Tuo tarpu sielos „įtrūkimus“ ir „palaužimus“ turi daugelis klausytojų. Juk nei vieno neaplenkia krizės, kurios sužeidžia, ar palaužia žmogų, kaip nendrę. Neturėtų pamokslo žinia dar daugiau žeisti, skaudinti, berti druskos ant žaizdos vietoj gydančio aliejaus kenčiančiai sielai. Jėzus mokydamas ir pamokslaudamas išreiškė jautrumą pažeistiesiems, o barė tik užkietėjusius religiniame nejautrume.

Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš duosiu Jam savo Dvasią, ir Jis skelbs pagonims teisingumą. Jis nesiginčys, nešauks, ir niekas gatvėje negirdės Jo balso. Jis nepalauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę; o Jo vardas teiks viltį pagonims. (Mt 12, 18-21)

Sau keliu labai svarbų uždavinį, ne tik gerai ir „steriliai“ pamokslauti, bet prašau, kad Dievas duotų minkštą širdį savo klausytojų atžvilgiu. Pasiekti atgailą ir tikrą taiką bendruomenės gyvenime darosi vis svarbiau, nei noras „gražiu, meistrišku žodžiu sužavėti ir pamokyti“. Raginu bendruomenės žmones melstis už savo pastorius ir pamokslaujančius, kad perteiktume Dievo žodį su gailestingumu, nesileistume į kitų teismą, „atskleisdami tiesą, prisistatytume kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje“ (2 Kor 4, 2).

Taip pat mums, krikščionims, svarbi sudužusi dvasia bendraujant vienas su kitu. Juk dažnai atsitinka, kai kitaip mąstantį, ar savotiškai išreiškiantį savo mintis, net nesistengiame ramiai išklausyti, išgirsti ir gražiai diskutuoti, bet skubame primesti savo mintis, pasmerkti, koreguoti. Pokalbyje tuoj pat norime pašnekovą „pastatyti į vietą“. Ypač, jei jis pasisako kitaip nė mes galvojame. Su tuo susiduriame kasdien Facebooko (veidaknygės) komentaruose. Vietoj to, kad mylėtume jį, norime mokyti ir atversti „į doros kelią“, „į sveiką protą“ (tartum mes viską išmanytume). Visi tai esame patyrę, kai manome apie save geriau už kitus. Tuomet puoselėjame nuosavą teisumą, kuris užkietina širdį. Žavi apaštalo Pauliaus širdies nusistatymas: „Nors nematau nieko netinkamo savyje, bet tuo dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pasimokytumėte vienas negalvoti daugiau negu parašyta ir kad nepasipūstumėte vienas prieš kitą. Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs? (1 Kor 4,4-7).

Bendraudami neturėtume jaustis aukštesniais ar žemesniais, vedliais ar sekėjais, bet bendro tikėjimo žemiškos kelionės bendrakeleiviais, kurie pastiprina vienas kitą nelengvoje kelionėje, idant pasiektume amžinąją buveinę. Čia norėčiau pacituoti Camus eiles apie žmonių bendravimą:

Neik paskui mane. Aš galiu nevesti.
Neik pirma manęs. Galiu nesekti.
Tiesiog eik šalia ir būk man draugas.

Autorius patvirtina, kokio santykio į save nesąmoningai laukia kiekvienas žmogus, bendraujantis su kitu žmogumi. Mes norime pakeleivio, draugo, brolio / sesės, kuris eitų šalia. Eitų šalia, o ne bėgtų priekyje, eitų šalia, o ne bijotų būti savimi, tyliai eidamas paskui. Eidami kartu turėtume liautis iš aukšto mokyti vienas kitą, bet siekti pamatyti Kristų tarp mūsų. Kai bendraudami, įsiklausydami einame šalia, o ne bėgame vienas nuo kito, ar tempiame vienas kitą, tuomet atsiveria Kristus mūsų tarpe, kaip savo nusivylusiems mokiniams, ėjusiems į Emausą po Kristaus nukryžiavimo ir besikalbantiems, besvarstantiems apie nutikusius įvykius Jeruzalėje.

Mums svarbi sudužusi širdis maldoje, kad galėtume bendrauti su Dievu artimiau, šilčiau. Nuosavas teisumas neleidžia nusižeminusiais priartėti prie Dievo. Kietos širdies žmogus pasilieka toli nuo Viešpaties, nors ir uoliai puoselėtų išorinį religingumą. Visi gerai atsimename Jėzaus palyginimą pasakytą tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino. Jėzus pasakojo apie du žmones Dievo namuose, kurie siekė bendravimo su Dievu. Jie abu meldėsi: vienas Dievo akivaizdoje gyrėsi savo teisumu, nekaltumu, uolumu, pasiaukojimu, buvo be galo patenkintas savimi ir savo religiniu gyvenimu. Kitas žmogus meldėsi sudužusioje dvasioje, kalbėdamas su Dievu sąžiningai, taip kaip yra, suvokdamas savo neteisumą, mušė sau į krūtinę ir maldavo Dievo atleidimo, pasigailėjimo bei meilės. Būtent šis, bet ne anas, patyrė Dievo išteisinimą ir sutaikymą. Negalime ateiti pas Dievą, lyg visą žinotume ir būtume teisūs iš savęs. Tuomet malda bus šalta, o Dievas negalės priartėti prie mūsų.

Mums svarbus sudužimas ir minkštumas liudijant Evangeliją. Dažnai manome, kad nėra svarbu kaip mes perduodame iš Dievo atėjusį gyvenimą kitiems žmonėms. Galvojame, jog užtenka papasakoti pačią Evangelijos esmę. Gerai, kai nesigėdijame tikėjimo Kristumi ir gebame pasidalinti juo su kitais. Tačiau, kai kalbame apie Evangelijos poveikį žmogaus gyvenime, suprantame, kad neužtenka perduoti tik informaciją, tenka ir save pridėti. O jei esame teisūs savyje ir kietos širdies žmonės, ar Dievo malonės dovana galės paliesti žmogaus širdį? Nebent papiktinti, ar įžeisti. Evangelijos be meilės, iš kietos širdies, žmonėms nereikia – tame nėra gyvenimo. Žmonės bodisi rafinuoto, formalaus religinio gyvenimo, kurį bando primesti kitas žmogus.

Šiandieną daugelis šiuolaikinių Vakarų teologų aiškina ryškėjantį susidomėjimą Rytų meditacija, kaip spontaninį sąjūdį, kylantį iš žmogaus giliausio poreikio melstis Dievui. Pastebima tendencija, kad žmonės vengia prisijungti jau prie egzistuojančių krikščioniškų bendruomenių, tarytum ieškotų nepriklausomybės nuo jų. Taip atsitinka, nes daugelį atgraso religinis formalizmas, kietos organizacinės programos, nepagarba žmogui, manipuliacijos juo, kai nelieka vietos širdies santykiams ir širdies tikėjimui.

Atžagarus, kietas Evangelijos skelbimas, kai krikščionys jaučiasi dėl savo tikėjimo visa galva pranašesni už netikinčius, meilės stoka, nebus sėkmingas. Tai negali atnešti Dievo palaiminimo, kuris nuskambo vargšams dvasia, sudužusioms širdims.

Kietumas, nuosavas teisumas ir puikybė yra didžiausi Kristaus Evangelijos priešai. Mat Evangelijos esmė slypi jos gerume – gerojoje naujienoje. Ji pasirodė ne „sveikiesiems, teisiesiems ir stipriesiems“ už jų nuopelnus, bet aplankė silpnuosius, sudužusius, didžiausius žemės vargšus ir susikrimtusius nedorėlius, neturinčius jokių teisumo darbų, dovanai. Tokiu būdu Evangelija atsiveria sudužusiems žmonėms ir toliau yra skelbiamas Dieviškas gyvenimas per sudužusios dvasios žmones, kurie kartu su apaštalu Pauliumi nešioja savyje Kristaus kryžiaus mirtį, kad kituose veiktų gyvenimas. Juk nešdami Dievo žinią, susiduriame su gyvais žmonėmis, o ne su statistika. Visi, vaikai ir suaugę, nori gailestingumo be priekaištų, supratimo be teismo, meilės be pasmerkimo ir užuojautos be pažeminimo. Kai dūžtame širdyje, t.y. netenkame nuosavo teisumo, tuomet per Kristų pradeda ryškėti meilė, kito supratimas, pakantumas ir taikingumo vaisius, Kristaus mokinystės vaisiai. O meilė, apreikšta per minkštą širdį, yra svarbiausia! Ji ilgainiui įveikia visokį priešiškumą bei gydo visas žaizdas.

Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet ji turi kojas – jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: su jomis pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: “Kas turi ausis klausyti – teklauso“. (Lk 8,8)

(Augustinas, ištrauka iš Homilijos pirmam Jono laiškui)

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai