Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, – galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. (Mt 3, 11)
Šių metų bėgyje ketinu apžvelgti Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ trisdešimties metų istorijos kelią ir raidą. Taip buvo lemta iš aukščiau, kad su bažnyčios užgimimu ir jos gyvavimo istorija persipynė mano dvasinės kelionės, pastoracinės tarnystės, akademinių studijų, asmeninio ir santuokinio gyvenimo gijos. Kartu su vyru Aidu nenuilstamai, kaip šeima, darbuojamės bažnyčioje jau tris dešimtmečius. Nueitas netrumpas kelias, sukaupti įvairios patirties gausūs prisiminimai. Žinoma, daug detalių ir įvykių nepaliesiu, nekeliu šiame rašiny sau tokio tikslo ir uždavinio. Stengsiuosi prisiliesti tik prie esminių įvykių, nelyg prie ledkalnio viršūnėlių. Todėl šis pasidalinimas labiau primins mano minčių ir patirčių „eskizus“, atskirų metų ir kai kurių įvykių apybraižas.
Dvasinis prabudimas
1988-1989 m. buvo lemtingi mūsų tautai, kuri po penkių dešimtmečių Sovietinės okupacijos, totalitarinio komunistinio režimo gniaužtų, pribrendo esmingiems tautos tapatybės ir dvasinio identiteto pokyčiams. Tuo metu mūsų tautoje lygiagrečiai kilo demokratijos, valstybinio nepriklausomumo ir tikėjimo tapatybės paieškų srovės. Jos pulsavo žmonėse ir to meto sovietinės Lietuvos visuomenėje. Keliais žodžiais šį procesą galima būtų įvardinti, kaip visos TAUTOS ATGIMIMĄ. Ji pabudo politiškai ir tautiškai, gimęs visuomeninis Sąjūdis (1988) vedė mus visus į Lietuvos nepriklausomybę. Mes, kaip tauta, pabudome ir dvasiškai, išgyvenome gilų dievoieškos procesą tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu lygiu. Šią eigą vadiname DVASINIU PRABUDIMU, kai žmonės gręžiasi nuo netikėjimo į tikėjimą, atranda savo, kaip tikinčiųjų tapatybę, atgimsta senosios tautos tradicijos ir taip pat įkuriamos naujos krikščionių bažnyčios bei bendruomenės. Dažniausiai individualių ir visuomeninių krizių bei lūžių laiku įvyksta stiprūs dieviškieji / transcendentiniai / mistiškieji proveržiai – dvasios atgimimas, atsivertimas, Dvasios patyrimas, žmogaus ir tautos pabudimas gyventi su Dievu.
1989 m. buvo lemtingi ir man. Metų pradžia paženklinta gilios asmeninės atgailos, o pabaiga – stipraus transcendentinio išgyvenimo, Dvasios krikšto, kuris lėmė tolimesnę mano gyvenimo kryptį, pašaukimą ir profesinę raidą. Nors mano kelias Dievop, arba asmeninė dievoieška, prasidėjo žymiai anksčiau (apie 1985 m.), kai nuostabiu būdu į mūsų namus pateko Šventasis Raštas, ir jį pradėjau skaityti, būdama 16 metų, kartu su mama, vis tik mūsų dvasinis proveržis įvyko 1989 m.
Kadangi tauta ėmė vis labiau ideologiškai laisvėti, tų metų pradžioje Lietuvos kino teatrus aplankė filmas „Jėzus“, pastatytas pagal Luko evangeliją. Evangelijos ekranizacija gyvai palietė visą mūsų šeimą: tėtį, mamą ir mane. Pateiktą pasakojimą apie Jėzaus gimimą, gyvenimą, meilės tarnystę, kryžiaus mirtį ir prisikėlimą „ryte prarijome“, lyg dvasinės duonos alkstantys išbadėję žmonės. Filmo pabaigoje kūrėjai kvietė melstis. Visa žiūrovų auditorija, sujaudinta pamatytos Kristaus istorijos, po ilgų savo „dvasinės tylos“ ir ateizmo skleidžiamos paniekos tikėjimui metų, sutartinai meldėsi atgailos malda. Po filmo peržiūros, grįžusi namo, netikėtai patyriau stiprios vidinės atgailos bangą – suklupau ir graudžiai pravirkau dėl savo beviltiškumo, kaltės jausmo, kuris slėgė. Verkiau ir dėl Jėzaus neteisingos kančios, kuri man asocijavosi su „vargšo sovietinio“ žmogaus patirtimi, išgyvenusio sisteminį melą, neteisybę ir gilią vidinę kančią, kylančią iš laisvos minties, tikėjimo, sąžinės suvaržymo. Rauda vilnijo per širdį, valė ją ir pašalino visas nerimo, sielos kentėjimo, gilaus neteisybės jausmo ir liūdesio naštas. Pirmą kartą gyvenime patyriau vidinę laisvę, norėjau skristi, kaip paukštis, paleistas iš narvo. Šia patirtimi pasidalinau su vienu savo draugu iš mano bičiulių, jaunų menininkų, rato. Su jais dažnai susitikę mėgdavome filosofuoti, dalintis mintimis apie gyvenimą, meną, vertybes, jiems pasakojau ir savo atradimus „senovinėje knygoje“ – Šventajame Rašte, kurį tuo metu skaičiau. Tas draugas pasiūlė susitikti su viena mergina iš Vilniaus. Ji, anot jo, tikėjo taip pat gyvai, kaip ir aš. Siūlė mums susidraugauti. „Jūs rasite daug bendro“, – sakė jis.
Tiesa, jis neklydo, vos susitikusios su Geda Žyvatkauskaite, „sukibome“, tapome sielos draugėmis. Mus apjungė ne tik viena meniškumo pajauta, bet ir tikėjimo kibirkštis, kuri, mums bendraujant, vis stiprėjo ir augo širdyse. Jutau, kad Gedos žodžiuose pulsuoja kažkokia dvasinė gyvybė, kai ji dalinosi savo mintimis apie asmeninį bendravimą su Jėzumi. Nesuklydau. Gyvastį teikė Šventosios Dvasios versmės. Per pirmąjį mūsų susitikimą, kai ji meldėsi už mane, turėjau transcendentinę patirtį. Savo vidiniu žvilgsniu išvydau kažką neįtikėtino – kaip prasivėrė dangus ir ugnies stulpas persmelkė mane nuo galvos iki kojų, o vidinis karštis uždegė širdį meile Kristui. Tą kartą aiškiai supratau, kad tai pats Dievas palietė mane ir uždegė Savo Dvasia. Grįžusi namo, negalėjau sustoti melstis keletą dienų. Meldžiausi, kaip Šventasis Raštas sako, naujomis kalbomis. Vėliau aptikau, kad panašus įvykis jau buvo atsitikęs prieš kelis tūkstančius metų, ir aprašytas Apaštalų darbuose 2 skyriuje. Kai per Sekmines Šventoji Dvasia nužengė vėjo ir ugnies liežuvių pavidalu ant 120 Jėzaus mokinių aukštutiniame kambaryje, Jeruzalėje, ir jie visi pradėjo kalbėti kitomis kalbomis. Svarbu pastebėti, jog krikščionijos istorijoje tai nuolat atsikartodavo – Dvasios nužengimo patirtys įvairiose pasaulio tautose, skirtingose krikščionių tradicijose bei asmenų gyvenimuose yra aprašytos daugelyje knygų. Tad tą kartą, XX a., devintajame dešimtmetyje, patyriau savo „sekmines“, kai Viešpats palietė mane Savo Dvasia. Dievo liepsna uždegė širdį, supratau, jog nebegalėsiu tylėti, bet noriu skelbti nuostabią Kristaus meilę ir Jo darbus. Grįžusi namo, meldžiausi už savo mamą, ji taip pat buvo pripildyta Dvasios su dvasiniu patyrimu bei kalbų dovana. Pradėjome kasdien kartu melstis. Visai netrukus susipažinau su kitomis merginomis Šiauliuose, kurios studijavo Pedagoginiame Institute, ir buvo neseniai atgimusios. Pradėjau pasakoti apie Jėzų savo draugams, bičiuliams, naujiems pažįstamiems.
Bažnyčios „Tiesos žodis“ pradžia Šiauliuose
Nuo 1990 metų sausio mėnesio kelios atgimusios merginos, mano mama ir aš pradėjome rinktis mano tėvų bute (Rasos 7 – 91). Beje, čia ir buvo priregistruota pirmą kartą mūsų bažnyčios buveinė. Butuose rinktis buvo gan įprasta sovietmečio praktika. Visokios menininkų, taip pat savilaidos ir savisklaidos pogrindžio grupės rinkdavosi namuose. Be to mano tėveliai visada maloniai pritardavo, kai draugai ateidavo pas mane ir mes kūrybingai leisdavome laiką, bendraudami, skaitydami knygas ir jas aptardami. Tad nieko nuostabaus, kad ir nauja bažnyčia užgimė mano tėvų namuose, sovietinio penkiaaukščio namo bute. Tai buvo gana saugi ir jauki vieta rinktis, dalintis savo mintimis, Šventojo Rašto skaitymais, drauge melstis, giedoti ir bendrauti prie arbatos.
Greitu laiku mūsų susibūrimas pradėjo sparčiai augti. Prie mūsų prisidėjo dar daugiau įtikėjusių studentų, viena, kita šiauliečių šeima, ir mes jau nebetilpome tėvų svetainėje. Kadangi į namų grupelę rinkosi pagrinde studentiškas jaunimas iš instituto, tų pačių metų pavasarį persikėlėme į Instituto centrinių rūmų auditoriją, kaip vykdoma neformali studentų veikla. Tuomet prasidėjo dar didesnis prabudimas Šiaulių Pedagoginio Instituto studentų tarpe. Prie mūsų prisijungė ir instituto etnografinės grupės nariai, ir įvairių katedrų studentai: dailės, muzikos, pradinio mokslo ir pedagogikos bei kt. Augimas buvo toks stulbinančiai greitas ir skaitlingas, jog kiekvieną savaitę teko keisti auditorijos dydį – vis persikelti iš mažesnio į didesnį kabinetą. Susirinkę į susitikimą pamatydavome, kad auditorija per maža. Tad kažkas iš studentų nubėgdavo pas budėtoją ir keisdavo auditorijos raktus. Susirinkę šlovindavome, melsdavomės, pasakojome, kaip veikia Dievas mūsų gyvenime, ir pamokslaudavome. Tą pavasarį ėjau į miesto savivaldybę užregistruoti naujos bažnyčios – Šiaulių pilnos evangelijos bažnyčios. Po vasaros pertraukos, 1990 metų pabaigoje buvome jau didžiausioje instituto auditorijoje – 225. Joje rengdavome evangelizacijas, kviesdavome žmones ir iš miesto. Dar tų pačių metų rudenį, nusprendėme melstis dėl bažnyčios tapatybės bei tarnystės plėtros.
Pamenu, vieną dieną skaičiau apaštalo Jokūbo laišką, kuriame sužibo lyg aukso raidėmis eilutė – Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai (Jok 1, 18). Ši eilutė labai aiškiai atsišaukė mano širdy, kaip mūsų bažnyčios gimimo istorija: pirmiausia, Dievas Savo valia davė mums pradžią, pagimdė mus, antra, pagimdė mus Tiesos žodžiu, Evangelijos žodžiu apie Kristų, trečia, kad būtume Jo kūrinių pirmieji dvasiniai vaisiai, bet ne paskutiniai, mūsų mieste, regione.
Šiomis mintimis pasidalinau jau su bendražygių komanda. Visi buvome paliesti tokios Dievo žinios, Jo malonės ir supratome, kad mums reikia surengti dvasinę bažnyčios paskelbimo šventę, pavadinant bažnyčią „Tiesos žodžiu“, kuriuo ir buvome pagimdyti. Kaip gimęs kūdikis, atsinešėme savo vardą. Taip Lietuvoje atsirado ne tik „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios Vilniaus regione (Rytų ir Vidurio Lietuvoje), „Meilės žodžio“ bažnyčios Klaipėdos regione (Pajūrio ir Vakarų Lietuvoje), bet ir „Tiesos žodžio“ bažnyčios Šiaulių regione (Šiaurės Lietuvoje).
Nusprendėme laiką, kada surengsime Bažnyčios paskelbimo šventę (1991 02 24), o iki to momento sutarėme melstis, pasninkauti, ruoštis šiam veiksmui.
Atėjus tai dienai – 1991 02 24 – Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ paskelbimo šventei – bažnyčia jau buvo išaugusi per 100 žmonių, o šventė surengta Geležinkeliečių kultūros namų salėje (tarpukario Šiauliuose buvusioje žydų gimnazijoje). Pati paskelbimo šventė buvo palydėta stipriu Dvasios liudijimu, Dievo žinia apie Jį, kaip Sandoros Dievą, o bažnyčią, kaip Sandoros tautą. Tą dieną dauguma patyrėme bendrą dvasinę pagavą šlovindami, melsdamiesi, nuoširdžiai priimdami tikėjimo žinią apie Sandoros jungtį su Dievu. Šios dienos mums neleis pamiršti ir fenomenalios, unikalios nuotraukos, kurias užfiksavo Gintautas Tumulis. Po šventės, kai Gintautas išryškino juostą, pamatė beveik kiekviename kadre „ugnies šviesulių“ žymes. Parodė juostą savo kolegai fotografui, kuris nustebo, kad elektros iškrovos žymės perėjo per visus kadrus, o ne tarp kadrų jungtyse. Tačiau buvo, kas dar labiau jį stulbino. O gi tai, kad šviesų spindėjimas atsirado tik prasminėse kadrų vietose – galvos, širdies, rankų plotuose. Mums tai buvo unikalus ženklas, kad esame Dvasios uždegti Jo misijai. Aukštybės lėmė, kad turime tik šias nuotraukas iš bažnyčios paskelbimo šventės, ir tik jas galime panaudoti.
Bažnyčios ženkle, kurį sukūrė dailininkė Geda Žyvatkauskaitė 1991 m., matyti simboliai, paženklinę bažnyčios gimimą: atversta knyga – Šventasis Raštas, iš jos sklinda šviesos spinduliai – tai Tiesos žodis ir Dvasios šviesa bei liepsna, apšviečianti ir įkvepianti mus šviestis patiems ir šviesti kitus.
Evangelizacijos, misijos pradžia ir santuoka
Patikėję Jėzumi, kaip asmeniniu Gelbėtoju, ir patyrė Dvasios pagavą, kaip Raštas sako, tapome Kristaus liudytojais savo aplinkoje, savo kartos žmonėms, ypač jaunimui.
1990 – 1991 m. mūsų bažnyčiai buvo aktyvaus evangelizmo bei misijos pradžios metais. Tame laikotarpyje visko vyko tiek daug, ir taip greitai, jog jautėmės, nelyg sugreitintoje retro kino juostoje. Atrodo, per savaitę įvykdavo kelių mėnesių veiksmas.
Kadangi tuo laikotarpiu (1988-1991) visa tauta siekdama laisvės išėjo į gatves, aikštes, parkus su gausiais Sąjūdžio mitingais, naujos savilaidos spaudos iškilimu iš pogrindžio, taip pat ir dvasinis prabudimas, Evangelijos sklaida, kaip tikėjimo laisvės išraiška, judėjo miesto gatvėse ir aikštėse. Pajutę pirmuosius gaivius laisvės vėjo gūsius, iš karto ėjome į miesto pėsčiųjų brodvėjų, kuris Šiauliuose buvo vienas pirmųjų Sovietų sąjungoje, pasakyti žmonėms apie tai, ką Kristus padarė mūsų gyvenime, jog Jėzų gali pažintis kiekvienas asmuo ir susitaikyti su Dievu. Drąsiai kvietėme tautą gręžtis nuo ateistinio netikėjimo į širdies tikėjimą ir užpildyti sielos tuštumą dvasingumu, gyvenimo ir tikėjimo prasme. Be to tikėjimo sklaida mums visada siejosi su Lietuvos ir politine laisve. Kažkur širdies gelmėje visuomet tikėjome, jog kiekvienos tautos tikros laisvės pagrindas yra nuoširdus atsigręžimas nuo bedievystės, ateizmo, sovietizacijos išdegintos sąžinės į tikėjimą Dievu. Žinojome, kad Vakarų demokratinė civilizacija, į kurią žvelgėme su viltimi, buvo pastatyta ant krikščioniško tikėjimo ir tradicijos pagrindo. Todėl, to meto viena iš labiausiai populiarių giesmių, kurias giedodavome gatvėse buvo: Tu tiki ir aš tikiu / melskimės kartu / Lietuva bus išgelbėta / Dievo tikėk žodžiu. Ji atitiko laiko dvasią ir žinią, tokiu būdu, gyvai dalindamiesi Evangelija su miestiečiais ir tautiečiais solidariai palaikydavome tautos išsivadavimo siekį ir viltį. Tų metų sausio įvykių (5-13d. ir kt.) laikotarpis atmintinas mums tuo, kad kilus okupantų susidorojimo grėsmei bei žmonėms įsibaiminus, buvome šalia su vilties žinia, su malda ir laisvės dvasią keliančia giesme.
Ryškiausia 1991 m. evangelizacija įvyko pavasarį – tai Velykinė eisena miesto pėsčiųjų brodvėjumi Vilniaus gatve, kuri prasidėjo Višinskio aikštėje, o užsibaigė didele Evangelijos švente prie Buitinio pastato (Vilniaus g. 200) priešais buvusią vaikų žaislų parduotuvę „Buratinas“. Aikštė prie „Buratino“ buvo mūsų pamėgta vieta. Ne kartą joje organizavome didesnius Evangelijos sklaidos renginius. Čia įvyko ir vienas ankstyviausių evangelizacinių-koncertų su šviesios atminties maestro Gintautu Abariumi.
„1991.06.09 miesto centre vyko evangelizacinis koncertas. Girdėjome J. Bičev liudijimą ir giesmes. Susirinko apie 800 šiauliečių. 150 iš jų meldėsi išpažinimo malda. „
(Ištrauka iš Giedrės Kavaliauskaitės (Grybienės) dienoraščio)
Tų metų gegužį bažnyčioje vyko kitas įsimintinas įvykis – pirmoji Vandens Krikšto šventė. Tais metais Bijotės ežere pakrikštijome gausų būrį įtikėjusiųjų.
1991 m. birželio pabaigoje, kelios bažnyčios (Vilniaus „Tikėjimo žodžio, Klaipėdos „Meilės žodžio”, Šiaulių „Tiesos žodžio”) organizavome bendrą tarnautojų kelionę į bažnyčios „Gyvenimo žodis” tarptautinę konferenciją Upsaloje (Švedija). Lietuvaičių grupė vyko į Švediją keltu „Iljičius” iš Peterburgo.
90-ųjų pradžioje švedų tikintieji daug įdėjo savo vidinių, moralinių pastangų ir pasiaukojimo stiprindami posovietinių tautų tikinčiųjų tikėjimą, bažnytinių tarnysčių statymą, drąsino jau esamus pastorius ir bažnyčias. Iš Upsalos tikinčiųjų sėmėmės misionieriškos ir evangelizavimo drąsos, pastoracinės patirties, tikinčiųjų maršo idėjų bei gyvenimo demokratinėje visuomenėje. Tą kartą šiauliečių tarnautojų grupė (pastorė Anželika ir jos mama Liudmila, administratorius Aidas, pamokslininkas Gintautas, šlovinimo vadovė Rūta, vaikų tarnystės vadovė Vitalija) į Upsalą vyko pirmą kartą. Visa lietuvaičių grupė sudalyvavo ne tik konferencijoje, bet ir didelėje tikinčiųjų, visų konferencijos dalyvių, eisenoje – evangelizacijoje Upsalos mieste. Ją organizavo „Gyvenimo žodžio” bažnyčia. Buvo įspūdinga tarptautinė patirtis.
Na o 1991 m. ruduo buvo paženklintas misijos pradžia bei mano su Aidu santuoka, kurioje dalyvavo didžioji dalis bažnyčios.
Mąstyti apie tikėjimo sklaidą Šiaulių krašte buvau įkvėpta iš Šv. Rašto Izaijo knygos pranašiškos iškalbos: Išplėsk savo palapinės vietą, ištempk savo buveinės uždangalus, netaupyk! Pailgink virves ir sustiprink kuolelius! Tu išsiplėsi į dešinę ir į kairę, tavo palikuonys valdys tautas ir apgyvendins tuščius miestus. Nesibijok, nes nebūsi sugėdinta! Nerausk, nes nebūsi niekinama! (Iz 54, 2-4).
Tą rudenį surengėme Šiaulių krašto Radviliškio, Kuršėnų, Kelmės ir Mažeikių miestuose evangelizacijas miestų kultūros namuose. Mūsų bažnyčios tikinčiųjų grupelės vietinius gyventojus iš miesto pakviesdavo į renginį. Dvasingumo ištroškę žmonės gausiai rinkosi į sales. Evangelizacijų metu giedojo mūsų bažnyčios šlovintojai (nuo pat pradžių iki šiandien bažnyčios šlovinimo vadove tarnauja Rūta Klimavičiūtė Tumulienė), tikintieji pasakodavo savo liudijimus, kaip Dievo gerumas juos aplankė, aš skelbdavau Evangeliją. Po pamokslo kviesdavau žmones melstis atgailos malda. Kaip šiandien pamenu, kad gausiai meldėsi Radviliškio ir Mažeikių miestuose, o Kelmėje ir Kuršėnuose nedaug. Vis tik visuose miestuose po evangelizacijų iš karto pradėjome burti bendruomenes, į kurias kas savaitę ėmė važiuoti mūsų bažnyčios pamokslininkai: Saulius Budinas į Radviliškį, Gintautas Tumulis į Mažeikius, Romas Tuominis į Kuršėnus, o Gintaras Kušleika į Kelmę. Tokiu būdu pradėjome misionierišką tarnystę Šiaulių krašte, o bažnyčioje gimė misijos tarnystė.
Na, o 1991 m. rugsėjo mėnuo tapo įsimintinu ir artimu dėl to, kad su Aidu Krikštaponiu sumainėme santuokos žiedus, ir sujungėme širdis meilės saitais Viešpatyje. Mūsų vestuvėse santuoką laimino mūsų tėveliai ir to meto Vilniaus „Tikėjimo žodis“ pastorius Giedrius Saulytis, giesmes giedojo ir šoko ne tik mūsų bažnyčios draugai, bendražygiai, bet ir broliai bei sesės iš Vilniaus bažnyčios. Su Aidu džiaugiamės kiekvieno dalyvavimu mūsų šventėje.
Po trisdešimties metų, akimirkai atmintyje stabteliu prie skirtingų mūsų bičiulių, bendražygių… Vieni einame toliau drauge ir išliekame artimais bendraminčiais, su kitais maloniai susimatome interneto erdvėje, džiaugiamės pasiekimais, dalinamės patirtimi. Su kai kuriais nors gyvenimo keliai išsiskyrė, likome draugais. Dauguma jaunų žmonių, kurie šoko mūsų vestuvėse, sukūrė savo santuokas. Mums visiems gimė vaikai… Nemažai iš jų jau suaugę…
Kai kurie artimieji ir bičiuliai užmigo Viešpatyje, buvo ir viena tragiška netektis, sunkaus sudužimo… įvairių praradimų ir atradimų. Vis tik GYVENIMAS tęsiasi čia, dabar. Prasminga kiekviena akimirka, kuomet gyvename mylėdami bei gerbdami Dievo duotus žmones mums visuose gyvenimo tarpsniuose. Mylėti žmogų yra didelis darbas. Jis gali tapti truputi lengvesniu, kai mokame priimti savo ir kito trapumą, kaip Kristus priima mūsų pažeidžiamumą, kreivumą, pasimetimą ir mus apglėbia Savo mylinčia širdimi… Taip pat, manau, svarbu mokėti priimti ir savo, ir kito apdovanotumą, kai aiškiai suvokiame, kad būdami skirtingi, esame vieni kitiems reikalingi. Nepavydėti kitam jo gyvenimo, jo talento, jo profesijos, jo tarnavimo, jo gebėjimų, jo santykių, jo šeimos, jo darbo, jo likimo… o rasti savo talentą ir gebėjimus, branginti savo gyvenimą. Tame yra didelė laisvė ir sielos polėkis – deramai priimti save, savo gyvenimą, ir kitam leisti būti savimi. Gera tai žinoti…
Esu dėkinga Dievui už jus visus ir kiekvieną asmeniškai, kurį Jis davė pažinti, susiliesti, bendrauti, kartu mokytis, kurti, tarnauti ir ugdyti,.. kartu tikėti ir mylėti,.. kartu eiti ir bėgti, kartu sustoti ir laukti, suklupti ir keltis, kartu prarasti ir atrasti…
Prisiminimų kelionę tęsime kitą mėnesį…
Nuotraukos Gintauto Tumulio
1989 / 1991 metų FOTOGALERIJA:
Nuotraukos iš bažnyčios paskelbimo 1991 m. vasario 24 d.
Nuotraukos iš Velykinės eisenos 1991 m. kovo 30 d.
Pirmoji Evangelizacija gatvėje 1990 m. gruodis
Nuotraukos iš pirmojo bažnyčios Vandens Krikšto prie Bijotės ežero, 1991 m. gegužės 26 d.
Unikalūs portretai iš miesto evangelizacijos / koncerto su Jurij Bičev
Pirmoji mūsų kelionė į Upsalos bažnyčią „Gyvenimo žodis“
0 Comments