Praeitais metais „Ganytojuje” buvo spausdinta Johno Stotto straipsnių serija „Moteris, vyras ir Dievas”.
Pasitelkus šiuos straipsnius, norėčiau pagvildenti daug diskusijų tebekeliantį ir tarp krikščionių vieningos nuomonės neturintį klausimą: apie moters kunigystę, arba moters įšventinimą pastorystei.
Pati jau beveik 16 metų tarnauju kaip bažnyčios pastorė ir priklausau charizminei, evangeliškai krikščionių bendrijai, kurioje moterų pastorystė pripažįstama ir moterys yra ordinuojamos bažnyčios ganytojomis kaip ir vyrai. Su didžiu dėkingumu ir drebėjimu suvokiu Kristaus pašaukimą ir Jo suteiktą charismatą(Dvasios dovanas) savo gyvenime. Todėl noriu į moters pastoracinę tarnystę pažvelgti bibliniu, charizminiu, kultūriniu bei instituciniu aspektais, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką moters vietai visuomenėje ir bažnyčioje. Kaip charizminė bendruomenė mes tikime, jog Šventoji Dvasia nedaro skirtumo tarp vyro ir moters, todėl Jos dovanos neapsiriboja tik vyrais. Straipsnyje sieksiu, kiek įmanoma, išvengti asmeniškumo ir žvelgti į šį klausimą kuo objektyviau.
Esu labai dėkinga J. Stottui, garsiam anglikonų teologui, už nevienpusiškas mintis, kurios įvairiais biblinio moteriškumo klausimais yra tikrai šviesios ir naudingos bažnyčiai. Jo pastangos kalbėti jautriai, aptariant priešingas bažnyčioje vyraujančias pozicijas moters kunigystės klausimu, vertos dėmesio. Ši tema negali būti ignoruojama kaip ir kiti svarbūs klausimai šiandienos pasaulyje. Mūsų dienomis moterų teisių klausimas itin sureikšminamas, o feministinio judėjimo atstovės pretenduoja tapti vieninteliu ir garsiausiu moterų balsu. Deja, vis dar neretai pasitaiko, kad bažnyčia vengdama analizuoti panašius reiškinius elgiasi kaip strutis, kuris jausdamas pavojų, ar kažko nesuprasdamas, kiša galvą į smėlį tikėdamasis, kad tai savaime kažkaip išsispręs, pavojus praeis.
Moteris ir kultūra
Vakarų civilizacija, veikiama senųjų kultūrų, vėliau helenistinio, hebrajiško – talmudiško mąstymo buvo ilgus šimtmečius patriarchalinė, įveikusi matriarchalinę santvarką. Prieš pradėdama kalbėti apie patriarchalinės pasaulėžiūros įtaką krikščionybei moters klausimu, šiek tiek norėčiau aptarti matriarchalinės santvarkos ypatumus.
Matriarchalinė visuomenė gyvavo vėlyvojo paleolito laikais ir yra laikoma primityvesne už patriarchalinę. Matriarchalinė šeima buvo natūrali ir biologinė. Patriarchalinė šeima yra visuomeninė, ekonominė ir politinė. Todėl matriarchalinės šeimos išsilaikymas tarp Šiaurės Amerikos indėnų buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie niekada nesukūrė tikros valstybės. Ankstyviausios rasės tėvo vaidmeniui teikė mažai svarbos, į vaiką žiūrėdavo kaip į ateinantį vien tik iš motinos. To meto žmonės maitinosi daugiausia moterų surinktais augalais, vos 20 procentų maisto sudarė sumedžioti gyvūnai. Pagal matriarchalinės šeimos papročius motina, o neretai žmonos motina namuose turėjo praktiškai aukščiausiąją valdžią; šeimos reikaluose net žmonos broliai ir jų sūnūs buvo aktyvesni negu jos vyras. Taip lietuvių ir kitose tautose kilo paprotys pagrobti jaunąją per vestuves. Tai darydavo nuotakos giminės vyrai, prašydami išpirkos už jaunąją. Šiandien atsiranda grupių, egzaltuojančių matriarchatą, kaip geresnę, natūralesnę santvarką už patriarchatą. Vis tik šios mintys neturi biblinio pagrindo, nes iškeliamas vienos lyties pranašumas prieš kitą.
Įsigalint gyvulininkystei ir žemdirbystei, matriarchalinė santvarka ėmė silpnėti. Moteris nebepajėgė prižiūrėti visą namų ūkį ir vadovauti. Klajoklinis gyvenimas lėmė naujos papročių sistemos, patriarchalinio šeimyninio gyvenimo tipo susiformavimą. Hebrajų patriarchai buvo gyvulių augintojai. Atsiradus piemenų ir ankstyvųjų žemdirbių papročiams, šeimyninės vienybės ir valdžios pagrindas perėjo į tėvo rankas. Vyro dalyvavimas žemdirbystėje racionalizavo ūkį ir prietaringas supratimas, kad moters darbas prie žemės lemia didesnį dirvos derlingumą, pasikeitė. Taip visuomenėje įsigalėjo patriarchalinė santvarka.
Patriarchalinėje visuomenėje valdžia priklausė tėvui, kaip genties vadui. Kol tėvas buvo gyvas, nuo jo priklausydavo visi šeimos nariai, net suaugę vaikai. Po tėvo mirties valdžią perimdavo vyriausias genties ar šeimos vyras. Tokiu būdu formavosi vyrų valdoma visuomenė. Kaip žinia toji vyrų valdžia neretai tapdavo despotiška. Nei Atėnų demokratijoje, nei ankstyvųjų bažnyčios Tėvų bažnytinėje aplinkoje nebuvo moterų, kurios galėtų būti renkamos pilietiniam valdymui ar skiriamos vadovaujančioms pareigoms, atsakingoms tarnystėms. Šimtmečius vyravo vyrų (dažnai ne visada tinkamai) valdoma visuomenė. Patriarchalinė santvarka neišvengė savo blogybių, kurios buvo kitokios nei matriarchate. Jei matriarchatas slopino vyro iniciatyvumą, tai patriachalinėje visuomenėje neretai išryškėdavo grubus ir žeminantis požiūris į moterį. „Tai, kad kai kurie ankstyvosios bažnyčios Tėvai, daugiau paveikti graikų ir talmudiškų perspektyvų negu Šventojo Rašto, paniekinančiai kalbėjo apie moteris, yra tikra tragedija. Pavyzdžiui, Tertulijanas rašė: „Tu esi velnio vartai; tu atvėrei kelią prie to (uždraustojo) medžio; tu pirmoji sulaužei dievišką įstatymą. Tu įtikinai tą, kurio neįstengė įveikti velnias. Tu taip lengvai sužlugdei Dievo atvaizdą, vyrą. Per tavo nuopelną – tai yra mirtį – turėjo mirti net Dievo Sūnus”.1 Nors Reformacijos tėvai grąžino santuoką į kunigų gyvenimą, vis tik moters statusas mažai tepasikeitė, tebebuvo gyvas Bažnyčios tėvų požiūris. Štai kelios M. Liuterio mintys: „Nėra kitų tokių bjaurių moters ar jaunos merginos apdarų, kaip noras puoštis išminties drabužiais”; „piktžolės želia greitai, todėl ir mergaitės auga greičiau negu berniukai.”2 Matant tokią suvaržytą kultūrinę ir socialinę moters padėtį, tampa suprantamos XX a. pradžioje kilusių moterų išsivadavimų judėjimų priešiškos reakcijos į Bibliją ir Bažnyčią. Elizabetha Stanton (1815 – 1902), JAV judėjimo pradininkė, yra pareiškusi, kad „Biblija ir Bažnyčia yra didžiausios moterų emancipacijos kliūtys”.
XX a. feministinio judėjimo radikali ir neretai ekstremali pozicija buvo aštri reakcija į moters priespaudą, trukusią neįtikėtinai ilgai. Tai tarsi ugnikalnio išsiveržimas, kuris ilgą laiką kunkuliavo kalno viduje. Todėl tos „lavos” prasiveržimas, viena vertus, parodo susikaupusį moterų diskriminacijos skausmą, bet, kita vertus, valdomas kančios proveržis neretai tampa žalingas ir griaunantis. Lazda perlenkiama į kitą pusę – vyro niekinimą, atstūmimą. Taip vėl ardoma Dievo įtvirtinta lyčių lygybė, o per didelis moters išaukštinimas trikdo visavertę partnerystę, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo pusiausvyrą. Nors tokia reakcija kilo dėl biblinio požiūrio į moterį bažnyčioje stokos, tačiau šiandien, manau, būtent bažnyčia gali ištaisyti padėtį, atskleisdama subalansuotą ir teisingą požiūrį į moterį, jos vaidmenį šeimoje, bažnyčioje, visuomenėje. Be to, bažnyčia, puoselėdama biblinę lyčių lygybę, elgtųsi evangeliškai ir taikdariškai, sumažintų priešiškumą tarp lyčių, atskleistų kiekvienos lyties vertę ir orumą.
Moteris ir biblinė valdžia
Šiandienos visuomenėje moterys jau yra išsilaisvinusios iš praeitų amžių suvaržymų, bent jau formaliai. Liko tik viena neprieinama citadelė – moterų kunigystė tradicinėse katalikų, Rytų ortodoksų bažnyčiose ir, deja, daugumoje evangeliškų bažnyčių. Tai bažnyčios, kurios leidžia moterims tarnauti bendruomenėje, tačiau neįšventina jų į kunigių ar pastorių tarnystę. Jose perdėtai akcentuojamas tik vyro galimas vadovavimas bažnyčioje. Ką gi mums padeda suprasti Biblija ir jos egzegezė šiuo klausimu? Ar iš tiesų moteriai Šventasis Raštas draudžia vadovauti bažnyčiai?
Mano galva, šio klausimo sudėtingumas slypi tame, jog Šventajame Rašte moteriai tiesiogiai nėra nei uždrausta, nei leista vadovauti, kunigauti arba pastoriauti bažnyčioje. Šiuo klausimu tiesiog nutylima, todėl jis virsta didžiuliu galvosūkiu visų laikų egzegetams. Bet tokį nutylėjimą galima suprasti. Nors Senasis ir Naujasis Testamentai buvo rašomi Dievo Dvasios įkvėptų žmonių, svarbu nepamiršti, kad jie gyveno patriarchalinėje kultūroje. Dėl to meto kultūrinėje aplinkoje vyravusių visuomeninių procesų Biblijoje moterų klausimas buvo ne visiškai aiškus ir išspręstas, kaip ir kai kurie kiti. Pavyzdžiui, Biblijoje nėra aiškios pozicijos ir vergystės klausimu. Apaštalas Paulius ragina pasinaudoti galimybe išsilaisvinti iš vergystės (1 Kor 7, 21), bet taip pat liepia vergams būti paklusniems savo šeimininkams ir jiems tarnauti kaip Viešpačiui (Ef 6, 5). Bet tai nereiškia, jog vergovė yra normalus ir krikščionišku požiūriu sveikintinas visuomeninis reiškinys. Tai suprato jau 17 a. krikščionys. Tuo tarpu moters, juo labiau jos kunigystės arba pastorystės klausimas ilgam liko neaiškus ir neišspręstas.
Šiandien, kaip pastebi J. Stottas, Kristaus kūne tebevyrauja dvi priešingos pozicijos: vieni teigia, jog sukūrime, prieš nuopuolį, vyras įgijo valdžią moteriai universalia prasme, todėl moteris negali vadovauti vyrui – t.y. kunigauti vyrams. Kiti teigia, jog negatyvi vyro valdžia moteriai įsivyravo po nuopuolio, bet Jėzus atkūrė moters prarastą orumą, atitaisė kritimo padarinius, atstatė vyro ir moters lygybę, o Rašto vietas, kuriose apaštalas Paulius draudžia moterims kalbėti ir vadovauti vyrams susirinkime, reikia suprasti kultūrinio konteksto pagrindu. Kai kurios evangelinės bažnyčios, draudžiančios moterims kalbėti ir mokyti bendruomenėse, remiasi šiomis Šventojo Rašto eilutėmis: Jūsų moterys bažnyčiose tetyli, nes joms neleidžiama kalbėti, jos turi būti klusnios, kaip sako ir įstatymas. Ir jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyro, nes moterims gėdinga bažnyčioje kalbėti; Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai (1 Kor 14, 34-35, 1 Tim 2, 12). Anot sekmininkų teologo Gordono Fee, aiškinant šias eilutes, neretai daroma hermeneutinė klaida: biblinis tekstas yra suprantamas remiantis denominacine teologine tradicija, konfesijos kultūrinėmis normomis ir gyvenimiškais rūpesčiais. Taip ignoruojamas pirmojo amžiaus kultūrinis kontekstas, be to, trūksta ir hermeneutinio nuoseklumo. Antai evangelikai, remdamiesi 1 Kor 14, 34-35, draudžia moterims pamokslauti bažnyčioje – tiesiogiai ir pažodžiui pritaiko šias eilutes šiandien. Tuo tarpu visą likusią 14 skyriaus dalį, kuri kalba apie pranašavimo ir kitų kalbų dovanų naudojimą bendruomenėje, šiai dienai nebepritaiko, teigdami, kad tos dovanos veikė tik ankstyvojoje bažnyčioje. Tame pačiame Rašto tekste vienos eilutės interpretuojamos ir vykdomos tiesiogiai, o kitos – ne, vienos atitinka konfesines tradicijas, kitos – ne. Tačiau skaityti Bibliją turėtume ne per savo teologinės tradicijos prizmę, bet įsigilinant į pirminę prasmę tekste, o po to pritaikant sau. Paminėtos Biblijos ištraukos apie moterų tylėjimą bažnyčioje nėra universalios nuostatos, kurios negali keistis bėgant laikui. Tai buvo apaštalo Pauliaus nurodymas, jog moterys susirinkimų metų laikytųsi tvarkos ir būtų kuklios, nepertrauktų pamokslaujančių, bet mokytųsi tyliai. Jos buvo skatinamos rūpimus klausimus išsispręsti namuose arba su bažnyčios vyresniaisiais po tikinčiųjų susirinkimų. Šie apaštalo nurodymai reglamentuoja susirinkimų tvarką, o ne įtvirtina universalią vyro valdžią moteriai. Jie nereiškia, kad bažnyčioje moterims draudžiama pamokslauti ir mokyti, nes jos negali vadovauti vyrams.
Šiek tiek norėčiau paprieštarauti pirmajai pozicijai, kurios, beje, laikosi ir pats J. Stottas: „Laikausi Šventojo Rašto universalios bei amžinos tiesos, kad vyriško vadovavimo principas yra apreikštas ir egzistuoja nuo sukūrimo; kad jis turi būti viešai ir matomai rodomas; ir kad komandinis vyrų vadovavimas (ypač vietinėje bažnyčioje ir vyskupijoje) yra atitinkamas kultūrinis simbolis, reprezentuojantis tai dvidešimtame amžiuje, kaip moters vualis bei tylėjimas pirmame”.3 Jis teigia, jogŠventajame Rašte nuo sukūrimo yra įtvirtintas universalus vyro vadovavimas moterims, todėl to negali paneigti ir pakeisti jokia kultūra. Tačiau Pradžios knygoje, kaip daugelis Rašto aiškintojų sutinka, vyrauja dvi žmogaus sukūrimo istorijos – 1 skyriuje ir 2-ame. Sutinku, jog žmogaus sukūrimo Pr 1, 27-28 istorijoje yra pabrėžiamas, kaip tai pastebi ir J. Stottas, lyčių lygybės principas: vyras ir moteris vienodai garbingi ir orūs, nes abu sutverti Dievo pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Jie abu atspindi Dievo Asmenį, taip pat ir Jo valdžią žemėje. Dievas jiems abiems suteikė palaiminimą ir valdžią visai kūrinijai. Šioje istorijoje nėra jokios užuominos apie vyro valdžią moteriai. Priešingai, pirminiu Dievo sumanymu abu, vyras ir moteris, gauna autoritetą viešpatauti kūrinijai, ją prižiūrėti. Reformatoriai manė, kad šioje Rašto vietoje yra ir užuomina apie valstybę, nes kalbama apie Dievo suteiktą valdžią žmonėms. Taigi Dievo duotos valdžios atstovais visuomenėje gali būti ir vyrai, ir moterys.
Kalbant apie antrą žmonių sukūrimo aprašymą (Pr 2, 18; 21-25), sutikčiau su teologo W. A. Grudemo pastebėjimu, jog čia pateikiama pirmos šeimos atsiradimo istorija – šeimos sukūrimas. Šeimoje moteris yra kaip vyro papildymas – jo padėjėja. Ji nėra vadovaujanti, bet vyro pagalbininkė. Todėl, manyčiau, papildymo principasnėra universalus, bet labiau tinka šeimoje negu valstybėje, bažnyčioje ar darbe. Tai taikoma vyrui ir žmonai – tiems, kurie tampa vienu kūnu. Vyras – moters galva, autoritetas, tai vėliau Naujajame Testamente patvirtina ir apaštalas Paulius, o moteris – jo kūnas – papildymas, jo pagalbininkė. Tačiau J. Stottas mano, jog sukūrimo istorija šalia lygybės principo įtvirtina ir vyro valdžios moteriai principą. Sakyčiau, kad universali valdžia buvo suteikta tiek vyrui, tiek moteriai, bet valdžia šeimoje duota vyrui, o moteris jį papildo. Todėl visuomeninėse institucijose tiek vyras, tiek moteris gali būti vadovu ar vadove – tai mes ir matome šiandieniame Vakarų valstybiniame, politiniame, ekonominiame, kai kur ir bažnytiniame gyvenime. Šį principą patvirtina ir Senojo Testamento vadovavusiųjų ir Dievo žodį skelbusių moterų pavyzdžiai: teisėja ir karvedė Debora, Mozės sesuo pranašė Mirijama – mišrios komandinės tarnystės pavyzdys (Mozė, Araonas ir Mariama), pranašė Holda karaliaus Jozijo laikais.
Moteris, pašaukimas, charizmata ir būdo ypatumai
Į moters vadovavimą ir tarnystę bažnyčioje galime pažvelgti ir kitu – t.y. Kristaus pašaukimo, Dvasios dovanų ir lyties ypatybių aspektu.
Viešpaties Jėzaus tarnystėje ir Jo atpirkime aiškiai matome, jog „vyrai ir moterys yra absoliučiai vienodai vertingi Dievui, vienodai išteisinti malone per tikėjimą, vienodai atgaivinti išlietos Dvasios”, – gražiai pastebi J. Stottas.4 Taip pat ir moterys, ir vyrai buvo Jo mokiniai. Nors tarp dvylikos Jėzaus apaštalų nebuvo moterų, vis tik nemažai moterų sekė Jėzų ir tarnavo Jam savo turtu (Lk 8). Be to, jos buvo ir žodžio skelbėjos. Samarietė po susitikimo su Jėzumi prie šulinio paliko ąsoti ir bėgo į miestą skelbti, jog sutiko Mesiją (Jn 4). Po prisikėlimo Jėzus pirmiausia pasirodė moterims ir būtent joms patikėjo Prisikėlimo naujieną (Jn 20, Mt 28). Kiek vėliau sužinome, kad moterys ne tik skelbė Žodį, daug darbavosi dėl Viešpaties, bet yra užuominų, jog ir vadovavo bažnyčiai: keturios evangelisto Pilypo dukterys buvo pranašės (Apd 21, 8-9), Priskilė ir Akvilas, – apaštalo Pauliaus bendradarbiai, ir Priskilę galima numanyti buvusią aktyvesnę tarnystėje (Apd 18, 26; 1 Kor 16, 19). Be to, tarnaujančių ir atsakomybes turinčių moterų skaičius Laiško romiečiams 16 skyriuje yra tiesiog įspūdingas. Akivaizdu, jog Kristus tuomet šaukė ir šiandien šaukia žodžio tarnystei ne tik vyrus, bet ir moteris.
J. Stottas teisingai pastebi, jog yra dar vienas argumentas moters tarnystės naudai – tai Šventosios Dvasios išliejimas ant visų žmonių, „sūnų ir dukterų”, „tarnų ir tarnaičių”. Sekminių dieną Dievo Dvasia nužengė ant visų – vyrų ir moterų. Savo laisvu nutarimu Ji pažėrė dovanų kiekvienam. Dvasios dovanos, charismata, nėra apribotos tik viena lytimi. Jos suteikiamos tiek vyrams, tiek moterims ir yra skirtos Kristaus kūno ugdymui. Tai reiškia, kad moteriai gali būti suteikta ne tik šalposcharisma, kaip tradiciškai esame linkę manyti, bet ir mokymo bei vadovavimo. Gavusios šias dovanas moterys, taip pat kaip ir vyrai, yra įpareigotos vadovauti bažnyčiai ir tarnauti jos labui.
Trečiasis argumentas moters pastorystės naudai yra Dievo jai suteikti būdo ypatumai. Kaip pastebi Grigalius Nacianzietis (329-389), pirmasis pastoracinės teologijos atstovas patristinėje tradicijoje, pastoriavimas yra kaip sielų gydymas, jautrus ir atsakingas prisilietimas prie žmogaus sielos. Be abejo, tokia tarnystė reikalauja tiek proto, tiek širdies. Šventajame Rašte Dievo teisingumas, tiesa, apsauga, Jo valia lyginama su tėviškomis savybėmis. Tačiau Jo gailestingumas, jautrumas, užuojauta priskiriami moters, motinos charakterio bruožams.
Šventasis Raštas ganytojišką tarnystę apibūdina tokiomis literatūrinėmis formomis, kurios atspindi ne tik vyriškus, bet ir moteriškus būdo bruožus. Pavyzdžiui, žodžio tarnystė lyginama su maisto pateikimu šeimynai arba maitinimu pienu, kaip motina žindo savo kūdikį. Ganytojiška, rūpestinga globa vaizduojama paveikslu moters, kuri pametė drachmą namuose. Ji rūpestingai šluoja namus, kol randa pamestą monetą ir džiaugiasi. Taip Kristus ieško pražuvusio žmogaus, toks turėtų būti ir ganytojas. Kristus savo ganytojiškas savybes palygino dar ir su motinos jausmais: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt 23, 37). Galiausiai pastoracinis vadovavimas apibūdinamas piemens metafora. Piemuo veda, avys seka. Tačiau piemenimis Biblijoje buvo ne tik vyrai, bet ir moterys. Giesmių giesmėje sutinkame ne tik piemenis, bet ir piemenaitę. Taip pat Rachelė ganė savo tėvo Labano avis (Pr 29, 6), avis prižiūrėjo ir Mozės uošvio Jetro septynios dukterys (Iš 2,16).
Taigi moters charakterio bruožai neabejotinai dera ganytojiškai tarnystei, ypač, kai ji pasireiškia švelniu rūpesčiu, globa, meile.
Moteris ir institucija
Baigdama noriu pasvarstyti, kaip bažnytinė institucija galėtų spręsti moters įšventinimo pastorystei klausimą.
Straipsnyje paminėjau įvairių argumentų, kurie parodo, jog Šventajame Rašte nėra griežto draudimo moteriai būti kunige ar pastore. Tačiau kai kuriose bažnytinėse institucijose šis klausimas vis dar lieka neišspręstas dėl specifinių kunigystės ir įšventinimo supratimų.
J. Stottas gerai pastebi šias problemas. Jis gana kritiškai žvelgia į katalikų kunigystės tarnavimo atitikmenį ganytojiškam bibliniam tarnavimui. „Katalikiškų įsitikinimų krikščionys linkę tvirtinti, kad kunigystė iš esmės yra vyriškas tarnavimas, nes kunigas reprezentuoja Kristų, ir todėl moteris negali būti kunigė. <…> Naujajame Testamente numatytas vadovavimas yra ne kunigiškas katalikiška prasme, o ganytojiškas”. 6 Todėl vis dar lieka atviras klausimas, kiek, katalikų supratimu, kunigo tarnystė atitinka ganytojišką tarnystę Rašte? Kita vertus, protestantiška kunigystė yra „stabilus tarnavimas”, kuriam būdingas autoritetingas mokymas ir disciplina. Bet ar jis dėl to lieka moterims neprieinamas? O gal moteris negali gauti Kristaus teikiamo autoriteto ir Dvasios dovanų ugdytis dievoto charakterio perteikti sveiką Kristaus mokymą? Žinoma, kad gali.
O ką gi reiškia įšventinimas į tarnystę, jei ne viešas Dievo suteikto pašaukimo ir sugebėjimų pripažinimas bažnyčioje? Tad, jei Dievas šaukia į pastoracinę tarnystę moterį, kaip ir vyrą, bei suteikia jai dovanas bendram labui, kodėl bažnyčia negalėtų pripažinti to viešai? Ar nėra kai kurios bažnytinės institucijos šiuo klausimu tokios pat nerangios kaip žydai pagonių atžvilgiu? Apaštalui Petrui teko patirti dramatišką požiūrio pasikeitimą Kornelijaus namuose: „Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu – šiems, kurie kaip ir mes, gavome Šventąją Dvasią?” (Apd 10, 47).
Labai vertinu moteris, daugelis jų yra daug atsakingesnės už vyrus šiame sparčiai modernėjančiame pasaulyje. .Anželika, tu pati atsakai į šį klausimą cituodama: „… tarp dvylikos Jėzaus apaštalų nebuvo moterų, vis tik nemažai moterų sekė Jėzų ir tarnavo Jam savo turtu (Lk 8). Kuom tarnavo? – savo turtu. Jos tarnavo ir savo turtu ir patarnavimu. Bet jei taip labai nori moterys užsiimti pastoracine veikla, ir nenori sąžinės kompromisų, kurie neleistų joms siekti šventumo, – te stoja į moterų vienuolynus. Juk yra vienuolių moterų vedančių rekolekcijas net vyrams kunigams. Andželika, tavo bėda kad tu tik ieškai kaip nors pateisinti savo padėtį, užuot nuoširdžiai ieškojusi tiesos, tiesiog imi sau naudingus argumentus, kad „pritemtum” savo požiūrį iki tariamos teisingos pozicijos. Dievo palaimos Jums.
Gerb. tiesiog krikščioni,
Jūsų komentaras remiasi asmenine patirtimi ir praktikuojamos tradicijos Rašto supratimu, todėl yra subjektyvus. Be to argumentai, kuriuos pateikiate, familiarūs ir nekorektiški, nes nukreipti prieš asmenį (ad hominus).
Mano galva, konstruktyvi teologinė diskusija tiesiog negali vykti, kai vienas iš diskusijos dalyvių – viešas, o kitas – anonimas.
Ramybė Jums!