Kodėl apaštalas Paulius prisiekinėja 1 Kor 15, 3 – „Prisiekiu savo pasididžiavimu – jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!“ – kai Jėzus mokė, kad žmonės išvis niekuo neprisiekinėtų?

Mindaugas

20 metų

Vilnius

***********

Apaštalo Pauliaus 1 Kor 15, 31 pavartota priesaika tampa aiškesnė, kai pasigiliname į šio skyriaus kontekstą. Jame apaštalas kalba apie tikinčiųjų prisikėlimo viltį. Norėdamas ne tik argumentuoti, bet ir užtvirtinti šią tiesą, jis panaudoja priesaiką, tarsi sakytų „taip yra iš tiesų“. Paulius pateikia svarius argumentus apie mirusiųjų prisikėlimo patikimumą. Tikėjimas ir Evangelijos skelbimas būtų tuščias, jei nebūtų Kristaus, o vėliau ir tikinčiųjų prisikėlimo (13 eil.). Be prisikėlimo vilties būtų beprasmė kančia (32 eil.), mirtini tikinčiųjų pavojai (30-31 eil.), kuriuos, beje, rašydamas šį laišką apaštalas Paulius patyrė Efeze. Be teisingo Dievo teismo ir prisikėlimo vilties žmogui lieka tik savanaudiškas, nuodėmingas, visiško degradavimo kelias žemyn: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“. Sakydamas, jog prisiekia broliais korintiečiais kaip savo pasididžiavimu, jis patikina, jog prisikėlimo viltis yra tokia pat tikra ir tvirta, kaip ir jų Dvasios vienybė Kristuje, kaip ir tie kentėjimai dėl Kristaus, kuriuos jis patiria.

Tenka pastebėti, jog apaštalas Paulius ne kartą savo laiškuose pasirenka tokį tiesos užtvirtinimo būdą: kartais kviečia Dievą liudytoju savo sielai (2 Kor 1, 23), prisiekia ir tvirtina Dievo akivaizdoje, jog nemeluoja ( Gal 1, 20). Panašiai ir mūsų Viešpats Jėzus užtvirtindavo savo žodžių tikrumą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums…“ Kitaip pasakytume: „Mano žodžiuose nėra melo“. Galiausiai pats Dievas sako, kad Jis prisiekia: „Viešpats prisiekė ir nesigailės…“ (Ps 110, 4). „Aš prisiekiau savo rūstybėje…“ (Hbr 3, 11; 4, 3), „Kai Dievas davė Abraomui pažadą, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi“ (Hbr 6, 14). Tuo tarpu „Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje imasi priesaikos“ (Hbr 6,16-17).

Suprantama, mus suglumina kiti Jėzaus žodžiai pasakyti apie priesaiką Kalno pamoksle (Mt 5, 34 – 37), kuriuos, beje, pakartoja ir apaštalas Jokūbas (Jok 5, 12). Jėzus aiškindamas ST įstatymą, kuris draudė melagingai liudyti prieš brolį, ragina savo sekėjus parodyti aukštesnius etikos standartus – iš viso niekuo neprisiekinėti, o verčiau visada kalbėti tiesą: „Taip“ jei taip, „Ne“ jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto“. Kyla klausimas – ar Kristaus žodžiai visiškai panaikina priesaiką? Manau, kad ne. Kristus šioje savo antitezėje ragina krikščionis eiti prakilnesniu keliu – būti visada sąžiningais savo kalboje, kad jei kada tektų viešai kalbėti ir išreikšti savo nuomonę, būtų žinoma, jog jie kalba tiesą. Priesaika tampa blogybe tada, kai ja dangstomas melas, jos pagalba savanaudiškais tikslais manipuliuojama kitais, kai ji tampa žmogaus nuodėmingos prigimties įrankiu. Kita vertus, priesaikomis šiandien yra apibrėžiamos santuokos, valstybinės tarnystės ir kai kurių profesijų etikos kodeksų ištikimybės ir dorovės ribos.

Malonės toliau studijuojant Šventąjį Raštą.

Pastorė Anželika Krikštaponienė