Tavo nuostabius darbus ir galybę karta teskelbia kartai. (Ps 145, 4)

Ar mano akys mato nuostabius Dievo darbus? Ką matau, kai žiūriu į brėkštantį vaiskų rytą, ar saulėlydžio sodriu raudoniu nudažytą dangų?.. Ar Dievo vardas yra susijęs su mano kasdienybe, jos alsavimu? Gal Jis skamba tik kaip retas garsas, kuriuo bandau paįvairinti savo būtį? Kaip galiu pamatyti Dievo nuostabumą, jei Jo nepastebiu savo kasdienybėje? Kaip galiu apie tai papasakoti ateinančiai kartai, jei pats nepatyriau? Ar galime perduoti svetimas tikėjimo patirtis, kaip savo išgyvenimą, pajautą ar susilietimą su Tikrove…

Kai skaitau praeitų amžių krikščionių darbus, tiesiog stebiuosi jų perduodamų dalykų aktualumu, lyg žmogus gyventų čia pat, toje pačioje terpėje, tame pačiame laikmetyje ir kultūroje. Išgyventas Dievo darbas, ar patirta Jo galybė, išmintis ar suvokta tiesa nėra veikiama laiko, lyg dramblio kaulas ar pergamentas, kuris pagelsta nuo senumo. Dievo darbai nepasensta ir nepagelsta, jie visuomet aktualūs, kai jais pasidalina žmonės, patys tai išgyvenę. Tai, ką patiriame patys, galime paskelbti ir kitai kartai, kaip mums šiandien skelbia tie, kurie savo metu kažką gavo iš Dievo. Kaip gera kas vakarą pamąstyti, ką šiandien Viešpats nuveikė mano gyvenime ir tuo pasidalinti su kitais. Aš pamačiau Jį gamtos grožyje, patyriau tikėjimo džiaugsmą, susiliečiau su Jo tiesa Šventajame Rašte ir gyvenime, buvau apglėbtas Jo paguodos dėl kitų meilės darbo. Ką mes matome?…