Šio Advento laikotarpyje skaitau, apmąstau ir meldžiuosi senomis adventinio laikotarpio maldomis. Jos neprarado savo aktualumo, neapsakomo minties grožio ir gilaus dvasingumo lobyno prasmės.

TAVO DIENA

Tavo diena, Jėzau, švenčiama
iš kartos į kartą.
Karaliai ir imperatoriai gali išnykti,
O jiems paminėti skirtos šventės – greitai nutrūkti.
Bet Tavo šventė
bus minima iki laikų pabaigos.
Tavo diena suteikia ramybę ir taikos pažadą.
Tavo gimimo metu dangus ir žemė susitaikė,
Kai tą dieną atėjai iš dangaus į žemę,
Tu atleidai mūsų nuodėmes ir pašalinai mūsų kaltes.
Savo gimimo dieną tu mums padovanojai tiek daug dovanų:
Dvasinių vaistų lobyną – ligoniams;
Dvasinę šviesą – akliesiems;
Išganymo taurę – ištroškusiems;
Gyvenimo duoną – išalkusiems.
Žiemą, kai medžiai pliki,
Tu dovanoji mums pačius sultingiausius dvasinius vaisius.
Šaltyje, kai žemė nederlinga,
Tu atneši mūsų sieloms naują viltį.
Gruodžio mėnesį, kai sėklos yra paslėptos dirvoje,
Gyvybės atžala iškyla… Marijos įsčiose ir mūsų širdyse.
Amen.

Efraimas Sirietis (306-373 m. pr. Kr.) – IV a. gyvenęs Bažnyčios Tėvas, diakonas, teologas ir himnų rašytojas. Parašė daug himnų, poemų ir pamokslų, o taip pat Biblijos komentarų. Jo kūriniai perteikia ankstyvąją krikščionių tikėjimo mintį ir dvasią, dar mažai paliestą europietiškojo požiūrio ir artimesnę rytietiškam mąstymo būdui.

Foto fragmentas iš Lino Atgalainio nuotraukos