V a. krikščionių gyvenimą nuolat lydėjo išbandymai ligos, karo ir bado išraiškomis. Todėl tomis temomis jie daug kalbėjo, rašė ir samprotavo, kaip įveikti krizę vidine tikėjimo galia.

Krikščionys, vyrai ir moterys, pasirinkę asketinį gyvenimą dykumoje taip pat daug svarstė apie asketinio gyvenimo išraiškas: pasninką, vienumą, atsidavimą Dievui net ligos patale.

Šiomis dienomis, kai dėl iškilusio koronaviruso pandemijos pasaulyje, daugelyje šalių paskelbus karantiną, esame vieni nuo kitų socialiai izoliuojami, patiriame vienumos ir atsiveriančios tuštumos, baimės jausmus, gera skaityti šių žmonių, kurie tai mokėjo išgyventi ir kitus drąsinti, mintis.

Dykumos motinoms buvo puikiai žinomas dvasinės vienumos ir aksezės kelias bei vidinė kova su ligomis. Šiandien, kai yra atrasti vaistai nuo įvairių ligų, neretai žmonės pamirštą dvasios stiprybės galią, kuri yra labai svarbi negalioje.

Kelios Amos Sinkletikos (V a.) mintys. Ji troško, kad ją sekančių mokinių tikėjimas gilėtų ir bręstų, net ištikus negaliai:

Jei mus palaužė liga, nesielvartaukime – juk ir sirgdami ir gulėdami galime giedoti, nes visa, kas mus ištinka, yra mūsų labui, visa padeda ištyrinėti troškimus. Tikrai pasninkaudami…suvaldome savo geidulingumą. Jei mums sergant jis susilpnėja, ši praktika tampa nebereikalinga. Tai ir yra tikrasis asketizmas: sergant tvirtai save laikyti ir giedoti padėkos himnus Dievui.

Na, o sveikosioms mokinėms, gyvenusioms atskirty, sakydavo:

Kai ateina pasninko metas, neapsimeskite, kad sergate. Nepasninkaujantys dažnai iš tikrųjų suserga. Jei pradėjai tinkamai elgtis, nepasiduok priešo spaudimui – tavo ištvermė sunaikins priešą. Išplaukusiems į jūrą iš pradžių pučia palankus vėjas; burės išskleidžiamos, bet vėliau pakyla priešinis vėjas. Laivą mėto bangos, vairas jo nebevaldo. Paskui visa nurimsta, audra paliauja, ir laivas vėl plaukia. Taip ir mes – kai mus užvaldo priešiškos dvasios, laikomės įsikibę „kryžiaus“ tarsi burės, todėl saugiai galime plaukti toliau.

Sinkletika aiškiai primena, kad audros – gyvenimo krizės – neišvengiamos, bet galiausiai jos nurimsta ir bangos liaujasi.

Nurims ir šios ligos, kurios akivaizdoje visi esame, aukštai iškilusi banga. Tvirtai laikykime savo sielas prie Kristaus kryžiaus burės stiebo.

Ama Sinkletika (V a.) – gimė Aleksandrijoje, labai gerbiamoje krikščionių, branginusių Makedonijos paveldą, šeimoje. Du jos broliai mirė jauni, o sesuo gimė neregė. Askezę Sinkletika ėmė praktikuoti dar tėvų namuose. Ji buvo išsilavinusi ir garsėjo grožiu.

Tėvams mirus, Sinkletika pardavė visą turtą, o pinigus išdalino vargšams. Tuomet kartu su nerege seserimi įsikūrė šeimos mauzoliejuje Aleksandrijoje ir tapo dvasine mokytoja moterims, kurios ėmė būriuotis aplink ją. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai vertino jos pamokymus, o apie ją kalba pseudo Atanazas veikale Palaimintos ir šventosios mokytojos Sinkletikos gyvenimas ir gyvenimo būdas.

Ištraukos ir biografija iš Lauros Swan knygos Užmirštos dykumų motinos.