Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Pastoraciniai užrašai. Pokalbis apie smurtą, pagalbą ir gyvenimo pokyčius

2017 13 gruodžio | Pastoraciniai užrašai, Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Pastoraciniai užrašai
  6. /
  7. Pastoraciniai užrašai. Pokalbis...

Pastoraciniai užrašai. Pokalbis apie smurtą, pagalbą ir gyvenimo pokyčiusNeseniai praėjo Baltojo kaspino festivalis, kuris vyko nuo lapkričio 25 d. iki gruodžio 10 d., kaip kultūrinė – visuomeninė priemonė ieškanti, kaip spręsti smurto prieš moteris artimoje aplinkoje problemą. Prieš kelias dienas perskaičiau Donato Paulausko, lyčių studijų specialisto, mintį, kad smurto klausimas vis dar išlieka vienu jautriausiu lyčių lygybės klausimu. Jog Lietuvoje vis dar tarp patiriančių smurtą žmonių yra 83 % moterų. Kadangi ir man pačiai tenka konsultuoti moteris patyrusias smurtą, toliau rašau šia tema.

Lietuvos žiniasklaidoje vis pasigirsta tiesiog šokiruojančios smurto, seksualinio priekabiavimo ir prievartos istorijos. Ši problema yra tokia plati, daugiasluoksnė ir įvairi, jog apima skirtingas privataus gyvenimo ir valstybės sritis: nuo individualių šeimų istorijų, iki įvykių kavinėse, klubuose, Lietuvos miestų gatvėse. O taipogi neaplenkia ir seimo kuluarų, teatro užkulisių, kitų darboviečių darbuotojų santykių. Per vieną savaitę mane pasiekė net trys smurto istorijos. Viena moteris prisipažino, kad kentė 25 metus psichologiškai ir fiziškai smurtaujantį vyrą šeimoje. Kita jauna mergina šiuo metu patiria smurtinį santykį ir svarsto, kaip galėtų spręsti tą situaciją. Galiausiai, sukrėtė visai neseniai atvirai paviešinta žinia facebooke, kurią aprašė žurnalistas, kaip jo pažįstama mergina buvo išprievartauta sostinės kavinėje ir niekas jai negalėjo padėti. Kaip diena – taip bloga naujiena apie moteris patiriančias smurtą artimoje aplinkoje arba visuomeninėse erdvėse!

Galvočiau, kad mūsų visuomenė dar per mažai suvokia smurto mąstą ir destrukciją. Vyrauja mentalitetas: kol bėda nepasibeldė į mano kiemą, ji – ne mano bėda. Kai nutinka koks prievartos atvejis, draugai ir artimieji dažniausiai pradžioje tuo netiki, o valstybės pareigūnai, medicinos darbuotojai, kas keisčiausia, į tai pažiūri atsainiai, tam pritrūksta įrodymų. Dėl tokio požiūrio darosi nebesaugu visiems…

Pagrindinė smurto ir prievartos problema glūdi stereotipiniame mąstyme ir agresyvaus vyriškumo supratime. Dažniausiai prievarta užsimezga artimoje aplinkoje – šeimoje, kai tėvas, dėdė, senelis, ar brolis, skriaudžia šeimos moteris arba mažesnius vaikus, nepriklausomai nuo lyties. Kartais tokioje prievartoje dalyvauja ir vyresnės šeimos moterys. Dangstydamos smurtautojų (vyro, žento ar tėvo) elgesį, netikėdamos ir negindamos nukentėjusių aukų.

Šiai problemai spręsti reikia visos visuomenės, vyrų ir moterų, sąmoningumo. Deja, nukentėjusios / io išsigelbėjimas neretai lieka „paties skęstančiojo reikalu“. Todėl problema vis dar neįsisąmoninta ir menkai sprendžiama. Tada, automatiškai, bėda plečiasi, kaip vėžys, ir metasi metastazės į kitas kūno dalis – persikelia į visus visuomeninius bei socialinius sluoksnius.

Manau, kad šiai bėdai spręsti aktyviau galėtų prisidėti žiniasklaida, bažnyčios potencialas, įvairios visuomeninės organizacijos, kai imame visi suvokti, jog tai nėra atskiros šeimos, ar asmens problema, tai visos bendruomenės iššūkis – svarbu jį spręsti ir praskinti kelią ne smurto kultūrai pradedant nuo šeimos, bažnyčios, mokyklos ir baigiant aukštesnėmis institucijomis.

Pastebėjau, kad ir mano pačios sąmoningumas ne iš karto pabudo. Tik tuomet, kai vis dažniau ir dažniau imu susidurti su skirtingais nukentėjusiųjų atvejais. Moterys kreipiasi pagalbos, patarimo, dvasinio vadovavimo, nes jaučiasi įstrigusios smurtinėse gyvenimo situacijose. Vieni atvejai iš jų labai seni, iš sovietinių laikų patirties. Kiti, visai nauji, vykstantys čia ir dabar, Vakarų visuomenėje. Neseniai taip seniai pati pradėjau matyti, kad bėda didesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji liečia bendrą visuomenės klimatą. Kai nukentėjusios moterys pasakoja savo istorijas, dažniausiai apsiriboju išklausymu ir konfedencialiu konsultavimu. Nekeliu bendros problemos viešumon.

Vis tik norint keisti nepakantumo atmosferą į pagarbos santykį, reikia drąsiau kalbėti įvairiems žmonėms, su skirtingomis patirtimis.

Aptarsiu kelis klausimus, kurie iškyla konsultuojant krikščiones moteris, patyrusias smurtą.

Ar gali būti pavojinga psichologinė prievarta? Kiek tai yra rimta?

Skaitant įvarius straipsnius, analizuojant situacijas, atrandu vienareikšmį atsakymą, kad bet kokia prievartos forma yra pavojinga. Piktnaudžiavimas namuose gali būti skirtingų išraiškų: tyčinis bauginimas, fizinis smurtas, seksualinis smurtas, sunaikinimo baimė, žodinis piktnaudžiavimas, emocinis piktnaudžiavimas, ekonominė kontrolė, psichologinė prievarta ir izoliacija. Piktnaudžiavimo grėsmė gali būti tokia pat bauginanti, kaip pats piktnaudžiavimas. Mes, tikintieji, neretai išgyvename pagundą sumenkinti rizikos pojūtį, per silpnai įvertinti situaciją ir nusprendžiame ją spręsti tik dvasiniu būdu: meilės, pakantumo ir atleidimo metodais.

Ar turėtume raginti nukentėjusią skambinti policijai ir pranešti apie fizinį prievartą, ar stengtis tai išspręsti kaip dvasinį klausimą?

Pirmiausiai nukentėjusiai siūloma kreiptis į policiją, kad būtų užfiksuotas smurto atvejis. Tik po to pastoriai gali pradėti konsultuoti. Smurtinis piktnaudžiavimas visada gresia moters ir vaikų gyvybėms. Policija turi galią apsaugoti aukas nuo fizinių išpuolių. Smurtinio išnaudojimo aukos turi teisę apginti save ir savo vaikus. Ja svarbu pasinaudoti.

Be to policija yra informuota apie medicinines priemones ir neatidėliotinas būsto galimybes. Gali užtikrinti saugų moters ir vaiko nuvykimą į šias institutcijas.

Todėl neabejotinai policija yra pirmoji pagalba smurto atveju. Nes smurtas yra nusikaltimas, galintis kelti pavojų gyvybei, ir jį reikia nedelsiant spręsti. Netinkamai įsikišus, šis nusikaltimas, greičiausiai, išsiplės ir vėl atsiras. Policija gauna mokymus apie tai, kaip įsikišti į nusižengimo situaciją šalyje ir yra pasirengusi saugoti nukentėjusius šiame procese.

Kai krikščionė patiria smurtą, ką ji galvoja apie Dievą?

Kadangi krikščionybėje daug mokome apie pasiaukojimą, bet per mažai apie žmogaus vertę, todėl esame linkę paminti savisaugos instinktą, savigarbos svarbą ir lengvai prisiimti aukos vaidmenį. Ypač moterims, iš kurių tradiciškai yra reikalaujamas nuolankumas ir paklusnumas, lengva patekti į aukos ir agresoriaus, vienvaldžio vyro, santykius. Dažniausiai krikščionės, patyrusios prievartą, nori pateisinti įvykius ir linksta racionalizuoti problemą, sakydamos: „O jei tokia Dievo valia”, arba „gal tai Dievo planas mano gyvenime”, arba „taip Dievas nori mane mokyti”.

Tačiau vieno žmogaus žiaurumas kitam nėra ir negali būti teisingojo bei mylinčio Dievo valia jokiam žmogui. Tada Jis turėtų būti sadistišku, žiauriu.

Svarbu suvokti, jog Dievas žino ir mato skriaudžiamosios kančias. Jis rūpinasi prislėgtaisiais. Dievas nori, kad jie, moteris ir vaikai, būtų saugūs nuo bet kokios grėsmės ir smurto. Be to, be fizinio saugumo, Dievas nori juos išgydyti iš daugelio vidinių sužeidimų.

Smurto atveju kentėjimas nėra Dievo sumanytas asmenybės tobulinimo kelias. Jis turi humaniškų, orių ir garbingų priemonių auginti žmogaus asmenį. Matome, kaip Dievas išgelbėjo Jėzų, Mariją ir Juozapą, kai žiaurus karalius Erodas paliepė išžudyti visus Betliejaus kūdikius vyriškos giminės. Jie bėgo į Egiptą. Neretai pasitraukimas iš smurto aplinkos yra vienintelis kelias.

Svarbu niekada nepamiršti, jog Dievas myli ir nukentėjusiųjų niekada nepririša prie smurtinės situacijos. Patiriamas smurtas – tai ne tas gyvenimas, kurį žmogus turi nugyventi. Tai jį ištikęs skaudus – trauminis gyvenimo tarpsnis, kurį svarbu teisingai ir gerai išspręsti.

Ką galiu pasakyti moteriai, kuri yra įsitikinusi, kad piktnaudžiavimas yra jos kaltė?

Pastebėjau, kad moterys, patiriančios smurtą jaučia gėdą ir kaltę dėl šito. Neretai mano, kad jos nusipelno tokio gyvenimo dėl jaunystės prasižengimų, nusikaltimų, nuodėmių. Jos linkusios demonizuoti savo praeitį, būna labai žemos savivertės. Niekas nenusipelnė gyventi smurtinėse sąlygose. Smurto elgseną ir kultūrą nulemia smurtautojų negatyvios patirtys ir traumos, mąstymo klišės, patriarchalinių nuostatų liekanos, stereotipai ir mąstymo klaidos.

Nei moterys, nei vaikai nėra prasikaltę, susidurdami su nevaldomu pykčiu, kontrole, bauginimais. Kiekvienas žmogus nešioja savy Dievo atvaizdą, pavidalą ir Jo orumą. Niekas neturi teisės vienas prieš kitą smurtauti, piktnaudžiauti kito silpnumu ar gerumu. Būti piktnaudžiavimo ir smurto auka yra neteisinga, žvelgiant į kiekvieno žmogaus orumą. Kiekvienas turi teisę gyventi oriau, geriau, spalvingiau.

Vykstant psichologiniam, fiziniam, finansiniam ar seksualiniam piktnaudžiavimui svarbu ieškoti įvairios pagalbos. Jokiu būdu nelikit izoliuotai.

Patarimas žmogaus širdyje yra kaip gilus vanduo, sumanus žmogus jį semia. (Pt 20, 5)

Ar Biblija reikalauja, kad moteris liktų smurtinėje santuokoje?

Piktnaudžiavimas iškreipia Dievo gerą ketinimą ir sumanymą santuokai. Jis sukūrė šeimą meilės ir harmoningiems santykiams. Biblija smerkia smurtą šeimoje ir skelbia Dievo požiūrį į smurtinį elgesį: „Viešpats nedorėlių ir smurtininku bjaurisi”… (Ps 11, 5). Toks santykis tarp žmonių Jam nėra priimtinas.

Niekas neturėtų būti piktnaudžiavimo auka, pasilikti smurtaujančioje aplinkoje. Santuoka yra meilės, susitarimo sandora. Kai vyras nusprendžia piktnaudžiauti, jis nutraukia tą sandorą.

Jei jo žmona nuspręstų atsiskirti, ji viešai paskelbia, kad nutraukia sandorą, ir tai neprieštarauja tam, ką sako Biblija apie santuokos nutraukimą. Ar gali žmona padėti piktnaudžiautojui? Jei išbandžius įvairius taikos būdus, ji aiškiai mato, kad situacija nekinta, o tik blogėja, ji nesurišta būti su smurtautuoju. Santuokos sandora gali būti nutraukta, jei tai gresia sveikam psichologiniam stoviui, taip pat artimųjų gyvybei.

Dievas mus pašaukė ramybei. Iš kur žinai, žmona, kad išgelbėsi vyrą? Arba iš kur žinai, vyre, kad išgelbėsi žmoną? (1 Kor 7, 15)

Žinoma, tokias smurtines situacijas yra gana sudėtinga spręsti, nelengva nueiti atsiskyrimo keliu. Tam prireikia daug vidinės stiprybės, taip pat daugelio artimų žmonių ir specialistų pagalbos. Mielos moterys, nebijokite jos ieškoti.

2 Comments

  1. Jūratė

    AČIŪ JUMS, MIELA ANŽELIKA?

    STRAIPSNIAI NUOSTABŪS. DŽIAUGIUOSI.

    JŪRATĖ, SU DIEVO MALONE

    Reply
  2. Anželika Krikštaponienė

    Ačiū Jums, Jūrate, už grįžtamąjį ryšį ir padėkos žodžius.

    Maloningų artėjančių švenčių!

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai