Savo pirmojoje viešoje kalboje po paskyrimo arkivyskupė S. Mullally sakė:
„Jei nori eiti greitai – eik vienas, bet jei nori nueiti toli – eik kartu.“

2026 metų kovo 25 diena įėjo į Anglikonų bažnyčios bei visos krikščionybės istoriją kaip reikšmingas lūžio taškas – Sarah Mullally buvo oficialiai ordinuota Kenterberio arkivyskupe. Ji pirmoji moteris per daugiau nei 1400 metų Kenterberio vyskupijos istorijos, užėmusi šias pareigas. Ši vyskupija buvo įkurta 597 metais, kai į Angliją atvyko misionierius Šventasis Augustinas iš Kenterberio, siųstas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo. S. Mullally paskyrimas pirmąja anglikonų arkivyskupe – tai ne tik simbolinis pasiekimas lyčių lygybės srityje, bet ir naujas ženklas pažymintis gilesnius pokyčius vienoje seniausių krikščioniškų tradicijų – Anglikonų bažnyčioje.

Istorinis momentas Bažnyčiai

Kenterberio arkivyskupas yra ne tik Anglijos bažnyčios dvasinis vadovas, bet ir simbolinis visos pasaulinės anglikonų bendruomenės – dešimčių milijonų tikinčiųjų – ganytojas. Todėl šis paskyrimas turi reikšmę gerokai platesnę nei vien nacionalinę ar institucinę.

Šis faktas, kad moterį paskyrė šiai pozicijai, rodo ilgą ir sudėtingą procesą. Moterų kunigystė Anglikonų bažnyčioje buvo įteisinta XX a. pabaigoje, o vyskupių tarnystė moterims tapo įmanoma dar vėliau. Tad S. Mullally paskyrimas yra tarsi kulminacija kelių dešimtmečių pokyčių, kuriuose tradicija pamažu derinama su teologiniu Rašto apreiškimu ir šiuolaikinės visuomenės kultūrinio konteksto vertybėmis.

Vis dar neįprastas lyderystės kelias: įtampos ir iššūkiai

Arkivyskupė Sarah Mullally išsiskiria ne tik tuo, kad yra pirmoji moteris šiame poste. Jos biografija taip pat laužo įsisenėjusius stereotipus. Prieš tapdama dvasininke, iki savo 40 – ųjų metų ji dirbo slaugos srityje su onkologiniais ligoniais ir užėmė aukštas pareigas sveikatos apsaugos sistemoje. Ši patirtis suformavo jos lyderystės stilių, kuris buvo orientuotas į rūpestį, empatiją ir praktinį tarnavimą kenčiantiems.

Šiandien, kai Bažnyčia susiduria su pasitikėjimo krize ir socialiniais iššūkiais, tokia patirtis gali būti itin reikšminga. Mullally viešai akcentuoja atsakomybę už praeities klaidas, ypač piktnaudžiavimo skandalus, ir kviečia į didesnį skaidrumą bei jautrumą nukentėjusiems.

Vis dėlto jos paskyrimas yra  nevienareikšmiškai sutiktas. Anglikonų bendruomenė – plati ir įvairi, apimanti tiek demokratines Vakarų visuomenes, tiek konservatyvesnius regionus Afrikoje ar Azijoje. Dėl to klausimai apie moterų vaidmenį, lyčių lygybę dažnai kelia įtampą ne tik tarp denominacijų, bet ir konfesijos viduje.

Kai kurios konservatyvesnės Anglikonų bažnyčios grupės šį pokytį vertina kritiškai, laikydamos jį nutolimu nuo tradicinio mokymo. Tuo tarpu kiti jį mato kaip būtiną žingsnį, siekiant, kad Bažnyčia išliktų gyva ir aktuali šiuolaikiniame pasaulyje.

Pasaulinis vertinimas

Tarptautiniu mastu šis įvykis sulaukė plataus dėmesio. Daugelyje Vakarų šalių arkivyskupės S. Mullally paskyrimas buvo sutiktas kaip pažangos ženklas – simbolis, kad net istoriškai konservatyvios institucijos gali keistis ir reaguoti į visuomenės pokyčius.

Tuo tarpu globalioje krikščionybėje reakcijos išlieka nevienodos. Kai kurios protestantiško denominacijos, jau seniai ordinavo moteris pastorėmis, kunigėmis ir todėl sveikino bei įvertino šį žingsnį kaip natūralų ir organišką (https://premierchristian.news/en/news/article/church-leaders-respond-sarah-mullally-archbishop-of-canterbury). Tuo tarpu nors katalikų ir ortodoksų tradicijos laikosi kitokios teologinės pozicijos ir šį sprendimą labiau priima, kaip specifinį anglikonų, tačiau katalikai pasveikino naująją arkivyskupę pradėjus eiti atsakingas pareigas (https://www.thetablet.co.uk/news/vatican-congratulates-mullally-as-world-responds-to-new-archbishop/). Per pastaruosius dešimtmečius santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir Anglikonų patyrė tiek pažangą, tiek įtampas. Tačiau tokie momentai primena, kad vienybė nėra vien doktrininis susitarimas – tai ir bendras Kristaus liudijimas pasauliui gerbiant vieni kitus.

Tarp tradicijos ir dabarties

Šis istorinis paskyrimas kelia svarbų klausimą: kaip Bažnyčia gali išlikti ištikima savo tradicijai ir kartu būti gyva šiandienos pasaulyje? Arkivyskupė Sarah Mullally, kaip ir daugelis moterų ganytojų, tampa simboline figūra ir laiko ženklu šiame dialoge – tarp praeities ir dabarties, tarp institucijos ir žmogaus, tarp doktrinos ir pastoracinio jautrumo bei Dievo pašaukimo kiekvienam žmogui, vyrui ir moteriai.

Žinoma, naujai Bažnyčios vadovei greičiausiai bus daug nepaprastų iššūkių tęsiant dialogą. Tačiau būtent tokiais permainų, lūžių laikotarpiais atsiskleidžia tikroji ir kūrybinė lyderystė – gebėjimas ne tik išlaikyti pusiausvyrą, bet ir parodyti naują krytį įtampos laike.

Sarah‘os Mullally paskyrimas Kenterberio arkivyskupe yra daugiau nei vieno žmogaus asmeninis sprendimas. Tai sudėtingas vidinis Bažnyčios struktūros, tikinčiųjų ir monarchų rinkimo procesas, kurį praėjo Mullally kandidatūra kaip vienijanti bažnyčią. Tokiu būdu ji tampa nauju ženklinančiu požymiu apie platesnius pokyčius krikščionybės vienybėje ir krikščioniškojoje visuomenėje. Vieniems tai vilties simbolis, kitiems – iššūkis tradicijai. Tačiau neabejotina viena: šis įvykis jau dabar yra istorinis ir dar ilgai formuos diskusijas apie Bažnyčios pastoracinę ir vadovavimo tapatybę XXI amžiuje.

Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš darau nauja!“ Jis pasakė man: “Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“.
 (Apr 21, 5)