Retai taip pasitaiko, kad kovo 8-oji sutaptų su sekmadieniu. Todėl tikrai negaliu praeiti pro šalį ir neskirti pamokslo moterims. Nes kovo 8-oji visuomenėje dažnai siejama su moterų įvertinimu, jos orumo atkūrimu, moters ištraukimu iš visuomenės pakraščių ir teisingumo atstatymu (deja ilgai istorijoje moteris buvo laikyta pakraščiuose). Nors ši diena XX a. pr. kilo iš socialinių ir politinių judėjimų JAV ir Europoje, jos tema – moterų orumas, teisės ir vertė – vienareikšmiškai turi gilių paralelių krikščioniškoje tradicijoje.

Krikščionybėje moterys nuo pat pradžių turėjo svarbų vaidmenį. O per visą Vakarų istoriją atsirado daug moterų, kurios darė didžiulę įtaką tikėjimo ir visuomenės gyvenimui: vienuolės, šventosios, misionierės, mokytojos, pastorės ir socialinio teisingumo gynėjos. Šis straipsnis paremtas sekmadienio pamokslo išplėstine versija.

*

Šiandien pažvelkime giliau, ne tik į socialinį moters vaidmenį, bet į tai, kaip evangelistas Lukas savo Evangelijoje piešia moterų portretus, o jų ten visa galerija.

Luko evangelija iš visų sinoptikų skiria ypatingą dėmesį moterims ir ne veltui biblistų vadinama moteriškiausia evangelija. Štai visa jo moteriškųjų paveikslų galerija: Elžbieta ir Marija (1-2 sk.), pranašė Ona (2, 36-38), Simono Petro uošvė (4, 38-39), našlė, laidojanti savo sūnų (7, 11-17), Jėzaus mokinės (8, 1-3), Morta ir jos sesuo Marija (10, 38-42), moteris, kuri prabilo į Jėzų, kai Jis mokė (11, 27–28), suluošinta, sutraukta moteris, kuri negalė atsities moteris, Jėzus išgydė ją sabato dieną (13, 10–17), ir Jėzaus žodžiai moterims Jo kelyje į Kryžių (23, 27–28).

Be to, Luko evangelijoje randame keletą unikalių palyginimų, kuriuose pagrindinės veikėjos – moterys. Tik šioje Evangelijoje pateikiamas palyginimas apie moterį, pametusią drachmą, kuris parodo nepaprastą Dievo meilę ir atleidimą bei Dievo džiaugsmą, kai žmogus sugrįžta pas Jį, nelyg surasta brangi moneta (15, 8–10).

Evangelistas taip pat atskleidžia maldingos ir atkaklios moters maldoje  didelį tikėjimo vaisių palyginime apie neteisingą teisėją (18, 1–8).

Šios ištraukos yra turtingas šaltinis, padedantis suprasti, kaip Jėzus matė moteris, jų vaidmenį tikėjime ir jų vietą pasaulio šventinime.

Lukas yra ne atsitiktinis pasakotojas – jis kruopščiai nagrinėjantis teologas. Jo moterų portretai ne sentimentalūs, ar romantiški; jie atskleidžia Dievo karalystės veikimo logiką ir principus, kuriais iškeliami nustumti į visuomenės paraštes. Tokiu būdu moterys pašaukiamos Dievo ir tampa aktyviomis Dievo karalystės dukterimis bei Jo darbo dalyvėmis.

Šiandien pažvelgsime į tris scenas: evangelijos pradžioje, viduryje, pabaigoje. Išskirtinis Elžbietos ir Marijos paveikslas – moterų tikėjimo paklusnumo ir pranašiško liudijimo pradžia. Jėzaus mokinės – ištikima moterų mokinystė ir tarnystė. Moterys kryžiaus papėdėje bei prisikėlimo rytą – įkvepiančios Kristaus mirties ir prisikėlimo liudytojos.

ELŽBIETA IR MARIJA – TIKĖJIMO BEI PRANAŠIŠKO LIUDIJIMO BALSAS (LK 1–2)

Luko evangelija prasideda neįprastai – ne nuo vyrų herojų (štai matome šventykloje angelo žinia suabejojusį ir praradusį balsą kunigą Zachariją, 1, 5-23), bet nuo dviejų moterų įstabaus susitikimo, kurios nelieka vyrų šešėlyje, bet yra iškeliamos tekste ir aiškiai parodomas jų autentiškas tikėjimas bei Dvasios inspiracija. Tai išskirtiniai moterų tekstiniai portretai, kurių nerandame kitose evangelijose. Elžbieta – vyresnio amžiaus moteris, kunigo Zacharijaus žmona, ilgai buvusi nevaisinga, pradėjo lauktis kūdikio po to, kai angelas aplankė jos vyrą Zachariją šventykloje. Tuo tarpu Marija – jauna mergina iš Nazareto, kurią pačią angelas aplanko su Dievo žinia ir ji nuolankiai priima Dievo valią į savo kūną – pagimdyti Aukščiausio Sūnų . Abi jos pagal kultūrines normas buvo socialiai menkos, radosi visuomenės pakraštyje – viena nevaisinga susenusi, kita per jauna, kad kažkuo būtų, ir be to kilmės iš Nazareto, kuris nepasižymėjo niekuo ypatingu.

Tačiau Lukas rodo, kad Dievas pradeda naują išganymo istoriją šių moterų KŪNUOSE IR JŲ LŪPOSE. Abi patiria Dievo stebuklą (stebuklinį kūdikių užsimezgimą) ir abi prisipildo Dvasios su pranašišku žodžiu. Dviejų tikinčių moterų susitikimas atpalaidavo pranašišką dvasią.

Pirmiausia, Luko Elžbieta – tai pati pirmoji moteris, kuri atpažįsta Mesiją dar Jam negimus.

Elžbieta, „Šventosios Dvasios pripildyta“, palaimino Mariją. Ji tapo pirmąja Evangelijos teologe, kuri išpažįsta Jėzų savo Viešpačiu, o Mariją mato, kaip Jo motiną: „Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ Ji aiškiai mato dvasinėmis akimis savo Viešpatį Marijos įsčiose. (Lk 1, 41–45)

Elžbieta yra ne pasyvi stebėtoja, o Dvasios įkvėpta pranašė, kalbanti Jo žinią.

Tuo tarpu Marija tampa nuolankaus tikėjimo tarnaite, Evangelijos sklaidos ir pranašiško tikėjimo modeliu.

Luko evangelijoje vadinamas Marijos Magnificat (Lk 1,46–55) – tikras teologinis, Evangelijos manifestas, kai Dvasia perpildo jos širdį. Ji skelbia Dievą, kuris:

Yra jos Gelbėtojas,
Išsklaidantis išdidžios širdies žmones,
numetantis galiūnus nuo sostų,
išaukštinantis žemuosius,
alkstančius pripildantis gėrybėmis.

Šios eilės ne romantinė giesmė, bet pranašiškas ateinančios Dievo karalystės ir jos Dvasios skelbimas. Marija tampa Dievo karalystės skelbėja dar prieš pasirodant Kristui ir Jo mokiniams. Ji jau mato, kad Dangaus karalystė veikia kitaip nei žemės karalystės, joje palaiminti vargšai dvasia, nes jų dangaus karalystė (Mt 5, 3).

Luko Evangelijos teologinė žinia skamba aiškiai. Moterys  joje neatsitiktinės veikėjos, jos pilnavertės ir sąmoningos, pašauktos Dievo planų dalyvės, kurios tampa pranašišku Jo karalystės balsu prieš Jėzui ateinant.

MOTERYS – JĖZAUS MOKINĖS IR TARNYSTĖS PARTNERĖS (LK 8,1–3)

Po to Lukas pateikia dar vieną gana revoliucingą, itin svarbią detalę: Su Juo buvo dvylika ir kai kurios moterys… kurios Jį rėmė savo turtu. (Lk 8,1–3) Neįprasta toje kultūroje, kad moterys keliautų, gyventų kartu su Mokytoju.

Čia minimos: Marija Magdalietė, Joana, Zuzana ir daug kitų. Svarbu suprasti jų nepaprastą vaidmenį tuo metu.

Pirmiausia, Lukas pristato, kad jos buvo mokinės tarp mokinių. Tikra sensacija!

Tačiau Evangelijos graikiško teksto sintaksė leidžia suprasti, kad jos keliavo kartu su Jėzumi. Tai nėra atsitiktinės rėmėjos. Jos yra mokinių judėjimo dalis. Šios moterys aprašomos ne kaip atskiros nuo keliaujančios grupės – jos įtrauktos į tą patį „buvimo su Juo“ sąjūdį. Jos keliavo su Juo, jos buvo išgydytos ir jos tarnavo Jėzui – štai, ką reiškė buvimą su Juo.

Kitas dalykas, jos rėmė finansiškai.  

Jos „rėmė iš savo turto“. Tai reiškia, kad moterys buvo pasiturinčios, turėjo ekonominį savarankiškumą ir buvo nepriklausomos nuo vyrų ar tėvų. Jos pačios aktyviai investavo į Dievo karalystės darbą, nes buvo dėkingos Viešpačiui Jėzui už patirtą išgydymą bei laisvę ir matė Jo darbo amžiną vertę.

Svarbu pastebėti, kad pirmame amžiuje toks veiksmas buvo kultūriškai neįprastas ir socialiai drąsus. Dėl Jėzaus jos drąsiai keliavo kartu, tarnavo ir rėmė finansais. Kyla klausimas: jei moterys yra drąsios ir finansiškai laisvos dėl Jėzaus, kas gali jas sustabdyti?

Šią evangelijos tiesą kažkada mums perteikė JAV misionierius T.L. Osbornas kiek kitais žodžiai. Prisimenu, kaip jis dar devyniasdešimtaisiais vienoje konferencijoje drąsino Lietuvos moteris tarnautojas šiais žodžiais: „Drąsiai tarnaukite, o žmonės seks Jėzumi ir jumis, jie aukos, ir jūsų bendruomenės bei misijos turės lėšų. Tuomet vyrai gerbs jus, kaip lygiavertes, kai turėsite žmonių bendruomenes ir lėšų, nes vyrams, deja, tai imponuoja.“ 😊

Lukas aiškiai atskleidžia, kad moterys nėra tik pasyvios klausytojos – jos yra misijos bendradarbės.

Tad Luko evangelijos žinia nedviprasmiškai teigia, jog Dievo karalystėje moteris nelieka paraštėje. Ji kartu su Jėzumi atsiduria įvykių centre, kaip mokinė ir bendradarbė.

MOTERYS KRYŽIAUS IR PRISIKĖLIMO LIUDYTOJOS (LK 23–24)

Finalinėse evangelijos scenose staiga pamatome, kad moterys lieka su Jėzumi, kai dauguma Jo mokinių pabėga. Jos reabilituoja Jėzaus mokinių ir sekėjų paveikslą Jo kančios valandą.

 Persikelkime prie kryžiaus. Pasakyta: Moterys, atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, stovėjo atokiau ir visa tai matė. (Lk 23, 49) Jos nueina visą kančios kelią kartu su Jėzumi ir yra Jo kančios gyvos liudytojos, mačius savo akimis visas Jėzaus mirties detales. Kai mokiniai išsisklaido, jos lieka su Jėzumi iki galo.

Lk 23,55–24,11 pasakoja, kad moterys stebėjo Kristaus nukryžiavimą, matė, kur buvo padėtas Jo kūnas, ruošė kvapiuosius aliejus ir, galiausiai, pasibaigus sabatui  anksti ryte pirmos atėjo prie kapo.

Jos pirmos išgirdo angelų žinią apie Jėzaus  prisikėlimą. Jas, eidamas keliu, aplanko priskėlęs Jėzus. Koks didis paradoksas – tuo metu, kai moterų liudijimas teisme nebuvo laikomas patikimu, jos tapo Kristaus priskėlimo liudytojomis mokiniams ir pasauliui. Dievas pasirenka  tai, kas trapu ir nepatikima patriarchalinės kultūros akyse, Jis pasirenka moteris, kurios tiki Jėzumi ir myli savo Viešpatį, kaip pirmąsias Prisikėlimo Evangelijos nešėjas, nes Jis išaukština žemuosius.

Lukas atskleidžia, kad Dievo apreiškimo logika pranoksta kultūrines normas. Jėzus renkasi moteris savo šlovingai ir atsakingai misijai.

Matome, Luko evangelijoje moterys yra pranašės (Elžbieta, Marija), mokinės ir misijos partnerės (Marija Magdalietė, Joana, Zuzana ir kt.), jos lieka ištikimos liudytojos iki kryžiaus ir tampa pirmosios prisikėlimo skelbėjos. Tai yra ne atsitiktiniai epizodai, kaip gali pasirodyti neatidžiai akiai. Lukas kryptingai siekia atskleisti Dievo karalystės Evangeliją. Dievo išgelbėjimo istorijoje moterys mąsto, tiki, tarnauja, remia finansiškai, drąsiai liudija, viską ištveria dėl Jėzaus ir viskuo viliasi.

Kovo 8-oji gali būti ne tik padėkos diena už atkuriamą moterų orumą, bet ir priminimas, jog Dievo karalystėje moters vertę suteikia ne aplinka ar kultūra, bet ji kyla iš paties Dievo Dvasios ir Jo veikimo istorijoje.

Tad šiandien Lukas mums primena, kaip Viešpats žiūri į moteris. Jis drąsina moteris, jog jos yra ne vyro šešėlyje ar tylus balsas fone, arba kažkoks nematomas priedas namuose, bažnyčioje ir visuomenėje.

Ji – Viešpaties kūrinys, savarankiškas asmuo Dievo akivaizdoje su Jo pašaukimu, su Jo pranašišku Žodžiu, Jėzaus mokinė ir atsakinga Evangelijos skelbėja bei Dievo darbų rėmėja.

NUOŠIRDŽIAI SVEIKINU VISAS MOTERIS! GYVUOKITE, ŽYDĖKITE IR VISA SAVO ŠIRDIMI, PROTU BEI TALENTAIS TARNAUKITE VIEŠPAČIUI IR ŽMONĖMS!