Ps 127, 1 „Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.“

Žmogaus triūsas, darbas ir pastangos yra ne veltui tuomet, kai Viešpats palaiko visa tai.

Jis įprasmina visokeriopus mūsų gebėjimus ir dovanoja gerus gyvenimo rezultatus. Visi, gyvendami žemėje, nemažai triūsiame, tenka vargti ir lieti prakaitą, kol išryškėja vaisiai. Bet tai ne tik mūsų pastangos. Yra kažkas daugiau nei mūsų pačių jėga. Yra sėkmė, arba Tas, kuris lemia sėkmę.

Mes, žmonės, linkę viską suversti mistiniam „sėkmės paukštės“ vardui. Sakome: „Sėkmė nusišypsojo“. Juk pasvėrę savo ribotumą, suprantame, kad nebūtų užtekę mūsų pastangų ir jėgų pasiekti viena ar kita. Tad nusprendžiame, kad nesuprantama laimė suteikė savo palaimą mums. Tačiau už viso šito stovi tikras Asmuo, ne tik tariama, neapibrėžta sėkmės mūza. Dievas teikia pasisekimą darbuose, gyvenime, šeimoje. Tuomet ir triūsas būna ne tuščias. Tuo tarpu kitais atvejais galima labai ypatingai stengtis, sunkiai dirbti, o rezultatai liūdinantys. Mat išpuikusi žmogaus širdis neieškojo Dievo palaimos, netikėjo Jo rankos galia, bet pasitikėjo savo jėga, sielos dirva išaugino vien usnis ir erškėčius. Te Viešpaties palankumas lydi mūsų namus, miestus ir tautą!