Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Apaštalo Jono istorija (III)

2016 25 rugpjūčio | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Apaštalo Jono istorija (III)

Apastalas_JonasJonas – Bažnyčios šulas, teologas ir Apreiškimo autorius

Tolimesnis Jono gyvenimas visiškai priklausė nuo Kristaus. Jis tapo vienu iš bažnyčios šulų (Gal 2, 9 – Paulius mini Jokūbą – Viešpaties brolį, Kefą ir Joną) ir tuo vieninteliu iš dvylikos apaštalų, kuris mirė ne kankinio, bet savo mirtimi senatvėje. Jis gyveno ilgą, praturtintą įvykiais ir pasiaukojantį gyvenimą, nuveikė daug gero dėl Kristaus Bažnyčios.

Apaštalų darbuose nuo pat pirmų skyrių matome Joną drauge su kitais apaštalais per Sekmines pripildomą Šventąja Dvasia. Po to jis drąsiai veikė, kartu su jais, bet pirmiausia su apaštalu Petru: jie tikėjimo ir Dvasios galia išgydė luošį šventykloje, už tai buvo baudžiami žydų sinedrione kaip Kristaus mokslo skleidėjai (Apd 3;4), vėliau Jonas ir kiti apaštalai buvo suimti vyriausiojo kunigo ir jo šalininkų, įmesti į kalėjimą, bet išvaduoti Viešpaties angelo (Apd 5, 17 – 42). Dar vėliau Jonas drauge su Petru vyko į Samariją, kuri priėmė Kristų per Pilypo liudijimą (Apd 8, 14). Dabar Jonas nebetroško ugnies iš dangaus, kuri sudegintų miestą, bet meldė Šventosios Dvasios dovanos kiekvienam įtikėjusiam, idant Samarijos bažnyčia būtų sustiprinta ir paguosta.

Jėzaus kančia, prisikėlimas ir išaukštinimas, Sekminės – Šventosios Dvasios krikštas, bažnyčios gimimas ir apaštalo tarnystė su persekiojimais – tai tie ryškūs faktoriai, kurie keitė Jono kaip Dievo tarno charakterį. Senieji bažnyčios autoriai ir patys Jono raštai paliudija stulbinančius pasikeitimus, kuriuos Kristus įgyvendino jo charakteryje. Pasakoja, kad Petras, Jokūbas ir Jonas, Išganytojui įžengus į dangų neieškojo asmeninės garbės, nors Išganytojas juos aiškiai buvo išskyręs tarp kitų[1] ( Klemensas, Užrašai“ VI knyga). Be to Jono evangelija bei jo laiškai persmelkti tėviška autoriaus meile, šiluma ir švelnumu. Jo mėgstamiausi ir dažniausiai pasikartojantys žodžiai: Meilė, Šviesa, Tiesa, Malonė, vaikeliai, mylėkite vienas kitą, bendravimas, liudijimas, gyvenimas. Jis buvo kupinas Dievo meilės, bendrystės ir amžinojo gyvenimo, kurį siekė perduoti kitiems.

Apastalas_JonasJėzaus žodžiai pasakyti Petrui apie Joną: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau?“ (Jn 21, 22) išsipildė ta prasme, kad Jono gyvenimas visiškai priklausė nuo Viešpaties Kristaus malonės. Jėzus ilgai išlaikė jį kaip savo Bažnyčios stiprintoją, ganytoją ir apaštalą, nors jis imperatoriaus Domiciano (81 – 96 m. po. Kr.) laikais patyrė persekiojimą bei buvo ištremtas į Patmos salą dėl Dievo žodžio ir Kristaus liudijimo (Apr 1, 9). Ten gavo apokaliptinį regėjimą, kuriuo drąsino 7 Azijos bažnyčias (Efezo, Smirnos, Pergamo, Tiatyrų, Sardų, Filadelfijos ir Laodikėjos) persekiojimų metu. Jo užrašyti žodžiai pilni dangiško įkvėpimo stiprino ne tik tuometines Azijos bažnyčias, bet drąsina šiandien ir mus, laukiančius Kristaus karalystės. Jo Apreiškimo dėka šiandien vakarų kultūra turi plačiai vartojamą žodį „apokalipsė“ ir apokaliptinį meno žanrą, kuris nusako laikų pabaigą, veikiant įvairioms negandoms, katastrofoms ir stichijoms.

Grįžęs iš tremties į Efezą, apaštalas tėviškai globojo Kristaus nuotaką Azijos provincijoje, saugodamas ją nuo vidinių susiskaldymų ir klaidžiamokslių, gnosticizmo griaunančios įtakos. Manoma, kad savo evangeliją Jonas parašė oponuodamas vienam Efezo gnostikų vadui Kerintui, kuris neigė, kad Jėzus Kristus buvo žmogus. Jonas evangelijos pradžioje teigia, kad Kristus – Dievo žodis „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, o jie regėjo Jo šlovę, „Tėvo viengimio sūnaus šlovę“. Tad Jonui teko prisiminti visą savo kelią su Kristumi, Jo žemišką tarnystę, lydimą dangiškais ženklais ir stebuklais. Evangelija persmelkta tikrumu, kad pats Dievo Sūnus vaikščiojo žeme, atliko daug stebuklingų darbų ir įvykdė išgelbėjimą.

Atidžiai mokydamas tikinčiuosius, Jonas tapo iškiliu bažnyčios teologu. Jis pirmasis iš Naujojo Testamento autorių apibrėžė Dievą, kaip meilę – Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8, 16) ir buvo deramai pavadintu “meilės apaštalu“. Jis vienintelis ši apaštalų savo raštuose pradėjo apibrėžti ir apibūdinti Dievą, Jo asmenį, charakterį: Dievas yra Žodis (Jn 1, 1), Dievas yra Dvasia (Jn 4, 24), Dievas yra šviesa ( 1 Jn 1, 5), Dievas yra gyvenimas (1 Jn 1, 1), Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8) …ir t.t. Apaštalas Jonas nenori apriboti Dievo Asmens, bet nukreipia savo skaitytojus į pačią Dievo prigimtį, kuri yra dvasia, meilės, šviesos, gyvenimo, žodžio prigimtis. Pažinti Dievą, reiškia pažinti Jo meilę, Jo žodį, Jo dvasią, Jo šviesą ir gyvenimą.

Per visą savo ilgą amžių apaštalas liko ištikimas Jėzaus tarnas, Bažnyčios mokytojas ir vienas didžiausių visų laikų apaštalas. Jis mirė Efeze – paskutiniame savo žemiškajame uoste, sulaukęs gilios senatvės, būdamas apie šimtą metų. Anot Eusebijaus, Efeze buvo rastas jo antkapis su užrašu: Nes ir Azijoje užtekėjo didžios žvaigždės, kurios ir iškils paskutinę Viešpaties atėjimo dieną, kai iš dangaus jis ateis garbėje ir pažadins šventuosius. <… Tai Jonas, kuris buvo prigludęs prie Viešpaties krūtinės, kuris, kaip kunigas, nešiojo diademą. Jis buvo ir kankinys, ir mokytojas; jis taip pat ilsisi Efeze“.[2]

Nagrinėdami Jono – didžiojo Kristaus apaštalo biografiją, pastebime kaip unikaliai Dievas vedė tą žmogų, kuris visiškai atsidavė Viešpačiui ir Jo gerumui. Jėzus paėmė silpną, niekuo neišskirtinį žmogų – paprastą indą ir pripildė jį nuostabiu dangišku turiniu, kuris geriausiai atsiskleidė jo ilgalaikėje gyvenimo tarnystėje.

Kaip tada taip ir dabar – trapus žemiškas indas nusilenkia po Dievo ranka ir dieviškas turinys išteka iš jo, apreikšdamas Dievo šlovę ir paskleisdamas mielą Kristaus pažinimo kvapą visose tikinčiųjų kartose.


Literatūra
Eusebijas Cezarietis. „Bažnyčios istorija“. Logos knyga, Vilnius, 1993, 48, 103, 247, psl.
Matthew Henry‘s Commentary. Hendrickson publishers, USA, 2000, 1915 psl.

„Krikščionybės istorija“. Alma littera. Vilnius, 2000, 65, 86, 101, 122 psl.

1 Eusebijas Cezarietis .„Bažnyčios istorija“. Logos knyga, Vilnius, 1993, 48 psl.
2 Eusebijas Cezarietis .„Bažnyčios istorija“. Logos knyga, Vilnius, 1993, 103 psl.

Apaštalo Jono istorija (I)
Apaštalo Jono istorija (II)

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai