Visi turbūt esame patyrę, kai pradinis tikėjimo etapas, kaip ir pradėtas naujas darbas ar įkvepianti idėja, užvaldo sielą pakilia nuotaika ir entuziazmu, kuris, deja, vėliau kaip eteris po trumpalaikio efekto greitai išgaruoja.

Visai kas kita yra ilgalaikis darbas, ne vienerius metus trunkantis tikėjimo kelias, ištikimai nešama tarnystės našta, brandinamas tikėjimo ir gyvenimo vaisius, kurį galiausiai įvertins pats Viešpats.
Išoriškai toks gyvenimas galbūt nebe toks žavus ir gaivus kaip vitališkasis pavasaris, kuris sielą virpina naujumo ir nepatirtų įspūdžių nuojauta. Tačiau svarbu matyti, kad tikėjimo kelionė įgyja kitokių, vidurvasario, sodrių spalvų ir gilesnių tonų paletę.

Šiame straipsnyje noriu panagrinėti tris apaštalo Pauliaus simbolinius palyginimus, kurie apibūdina Dievo tarnų ir krikščionių gyvenimo ypatumus, svarbius ilgalaikėje tarnystėje. Apaštalui rūpi krikščioniško tikėjimo ir sveiko Evangelijos mokslo tęstinumas. Jis rašo kalėdamas savo paskutinįjį laišką dvasios sūnui Timotiejui, kuris tęs Kristaus darbus savo kartoje:

Taigi tu, mano sūnau, būk stiprus malone, kuri yra Kristuje Jėzuje, ir, ką iš manęs girdėjai prie daugelio liudytojų, patikėk ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti. Iškęsk sunkumus kaip geras Kristaus Jėzaus karys. Nė vienas kareivis neįsivelia į gyvenimo reikalus, norėdamas patikti pašaukusiam. Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. Sunkiai dirbantis žemdirbys turi pirmas pasiimti vaisių. Suprask, ką sakau; Viešpats teduoda tau išmanymo apie visus dalykus (2 Tim 1, 1-7).

Pirmiausia apaštalas Paulius ragina Timotiejų būti stipriu Dievo malone, kuri niekada neišsenka tiems, kurie visa širdimi tiki Jo vardą. Tikėjimo, juolab tarnystės, kelyje nuolat iškyla įvairių sunkumų ir išbandymų, tačiau nepaisant jų, svarbu perduoti sveiką Evangelijos mokymą ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus pamokyti. Dėl sveiko mokymo, tarnų kantrybės bei Dievo malonės Evangelija perteikiama iš širdies į širdį, iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Taip Kristaus kūnas – Bažnyčia – auga. Šiame ilgame, nelengvame kelyje Dievo tarnams svarbios tam tikros vidinės brandos savybės. Minėtoje ištraukoje apaštalas krikščionišką gyvenimo ir tarnystę apibūdina trimis įvaizdžiais: kareivio, atleto bei žemdirbio. Panašus palyginimas yra ir 1 Kor 9, 7-9; 24-27.

Krikščionis kaip karys

Apaštalas Paulius, lygindamas krikščionio ir Dievo tarno gyvenimą su kario tarnyba, parodo, jog tikintysis atsiduria nuolatiniame tikėjimo kovos lauke, tai gindamasis ir grumdamasis su įvairių dvasinių blogybių armija, tai šturmuodamas proto tvirtoves, kurios priešinasi Dievo pažinimui, tai puldamas klaidinančio mokymo priešų pulkus, besikėsinančius į Kristaus kaimenę. Kaip kovą jis įvertino visą savo tarnystės kelią: „Aš kovojau gerą kovą <…>” (1 Tim 4, 6, 7).Apskritai žmonijos istorijos veidas yra išvagotas daugybės karų raukšlių. Net tada, kai nežvanga ginklai ir negriaudėja kovos, vis tiek kyla įvairūs pilietiniai kivirčai, gatvių maištai ir suirutės, draugų ir artimųjų išdavystės, giminių karai. O kur dar vidinės kovos su žmogiškosiomis ydomis: pykčiu, godumu, pavydu, pagieža, baime, nekantrumu, nesusivaldymu ir aibe kitų kūno aistrų, kurios nerimsta mūsų nariuose? Anot apaštalo, krikščionis kovoja ne su kūnu ir krauju, bet su minėtomis dvasinėmis blogybėmis, gyvenimo išbandymais, kūno bei pasaulio pagundomis.Apaštalas Paulius ragina Timotiejų būti „geru Kristaus kariu”. O iš kiekvieno kario reikalaujama disciplinos, ištvermės ir paklusnumo kariuomenės Vadui.

Per krikščionybės istoriją karo simbolika ne kartą buvo pritaikyta tiesiogiai. Pavyzdžiui, Jėzuitų ordinas, susiformavęs XVI a. reformacijos ir kontreformacijos laikotarpiu, vadino save „Kristaus kariais” ir pasižymėjo griežta drausme, visišku paklusnumu popiežiui. Šio ordino tikslas buvo veikti tose vietose, kuriose katalikų bažnyčia buvo silpna, bei įvairiomis priemonėmis vykdyti kontreformaciją protestantų teritorijose, stiprinant katalikų bažnyčios pozicijas.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje kūrėsi įvairios visuomeninės ir spartietiškos draugijos krikščioniškais pagrindais. Skautizmas – vienas iš visuomeninių savanoriškų jaunimo sąjūdžių, gimęs tuo laikotarpiu, kai Anglija dalyvavo Būrų kare Pietų Afrikoje (1899-1902). Pulkininkas Robertas Badenas Powellis, skautų organizacijos įkūrėjas, kare surinko savanorių kuopą iš miesto berniukų. Jiems būdavo pavedamos įvairios užduotys: išnešioti laiškus, įsakymus, pranešimus, atnešti kariams šovinių, maisto, gabenti sužeistuosius į ligoninę, eiti į žvalgybą, piešti žemėlapius ir kt. Vėliau pulkininkas panašią veiklą perkėlė į Britaniją, siekdamas užimti nieko neveikiančius vaikus įdomia veikla. Skautai (angl. „scout” – „žvalgas”) puoselėjo kilnią jaunuolių dvasią ir tvirtą būdą bei pilietiškumo idėjas. Jų šūkis – Dievui, Tėvynei, Artimui. Tik po Pirmojo pasaulinio karo šiame sąjūdyje buvo atsisakyta kareiviškos aprangos ir visko, kas susiję su karyba.

Panašiu laiku Williamas Boothas bei jo žmona Katherina Anglijoje įkūrė Išgelbėjimo armiją (1865), kaip šiaurės Londono krikščionių misiją, kuri atsiskyrė nuo metodizmo. Tai protestantiška bažnyčia, pasižyminti sukarinta struktūra. Išgelbėjimo armija turi savo simboliką, vėliavą, himną, karinius laipsnius bei uniformą, kurią naudoja savo susirinkimuose ir tarnystės laukuose. Ji pasišventusi karitatyvinei tarnystei. Išgelbėjimo armija nuo pat susikūrimo pradžios vykdė misiją tarp bedalių: alkoholikų, priklausomų nuo morfijaus, tarp prostitučių ir kitų, kurie buvo nepriimtini to meto rafinuotoje krikščionių visuomenėje. Tai paskatino V. Butą įkurti savo bažnyčią, kuri išplito visame pasaulyje.

Tai pavyzdžiai, kaip bažnyčios ar krikščioniškos organizacijos, siekdamos skirtingų tikslų, veikė (ir kai kurios tebeveikia) karybos principais, praktikuodamos drausmę, discipliną, besąlygišką paklusnumą vyresniesiems, naudodamos karinį žodyną ir simboliką. Bet apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Dievo tarną kaip gerą Kristaus karį, manau, turi omenyje ne karinę organizaciją ir struktūrą, o nori pabrėžti tam tikrus krikščionio dvasinio gyvenimo bruožus. Apaštalo raginimas būti geru Kristaus Jėzaus kariu reiškė du dalykus. Pirma, tikintieji yra raginami iškęsti visokius gyvenimo ir tarnystės sunkumus, kaip karo tarnybą kenčia geri kariai. Romos imperija, kurioje gyveno apaštalas Paulius, buvo tikra „karo mašina”, užkariaujanti tautas ir etnines grupes. Imperijos armijų kariai ne tik kariavo ir grobė, bet ir prižiūrėjo jau užkariautus regionus. Teritorijose būdavo dislokuojamos romėnų kareivių kohortos – operatyvūs padaliniai, malšinantys vietinius maištus. Romėnų kariuomenės daliniai ir būriai buvo įprastas vaizdas įvairiose imperijos vietovėse. Kariams tekdavo ilga tarnyba (apie 25 metus), kurios metu reikėdavo ypatingos ištvermės: apginkluotiems ir šarvuotiems nužygiuoti tūkstančius kilometrų, kęsti alkį, karštį, troškulį, netektis ir mirties pavojus, didžiausius žaizdų skausmus, vidinius sielos suspaudimus ir t. t. Tad ištvermė sunkumuose, psichologinė tvirtybė – vienas svarbiausių kareivio bruožų.

Panašiai ir krikščionis, ypač Dievo tarnas, anot apaštalo, turi būti nusiteikęs dėl Kristaus iškęsti viską. Tekste esanti frazė „iškęsti sunkumus” išversta iš vieno graikiško žodžio synkakopatheson, kuris susideda iš trijų žodelių: patheo – „kentėti”, kakos – „blogas”, syn – „kartu”. Galima būtų perskaityti taip: „Kartu iškęsk visokį blogį, sunkumus”. Ne vienas, o kartu su kažkuo – tarsi girdėtume aiškų paraginimą, sklindantį iš apaštalo lūpų:

„Jėzaus kary, kartu su Kristumi – kariaunos Vadovu – iškęsk blogį, sunkumus, išmėginimus, kaip ir Jis iškentė savo pasiją. Jo kūnas ir kraujas bažnyčioje mums nuolat primena šią kančią. Jėzaus kary, kartu su apaštalais, savo dvasiniais tėvais, iškęsk sunkumus. Sek savo pirmtakų pavyzdžiu. Jėzaus kary, kartu su Kristaus bažnyčia, broliais ir sesėm, iškęsk laikinus gyvenimo sunkumus ir įeik į amžiną Viešpaties pergalę!”

Antra, krikščionis, kaip karys, raginamas neįsitraukti į gyvenimo reikalus. Paulius žinojo, jog kiekvienas romėnų rekrutas, nusamdytas ilgai tarnybai, turėjo atsitraukti nuo gyvenimo reikalų. Kareiviams buvo draudžiama vesti ir rūpintis ūkio reikalais. Tačiau jie už tarnybą gaudavo didelį užmokestį, turėjo privilegijų, jų pragyvenimo išlaidos būdavo padengiamos. Tad apaštalas retoriškai klausdamas Korinto bažnyčios apie Evangelijos tarnų išlaikymą – kas tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? (1 Kor 9, 7) – turėjo omenyje būtent šį romėnų kariuomenės pasitvarkymą. Kita vertus, nedalyvavimą gyvenimo reikaluose galime traktuoti ir kaip kovą su pasaulio pagundymais, savęs išsižadėjimą dėl Kristaus.

Tad būdami krikščionimis, turime mokytis iškęsti laikinus sunkumus, nepatogumus, išmėginimus be murmėjimų, nepasitenkinimo ir pykčio bei pamaldžiai, nuoširdžiai ir ištikimai atsidėti tarnystei, atsiribodami nuo pasaulio geismų.

Krikščionis kaip atletas

Krikščionis turi būti dvasiškai stiprus ne tik kaip karys, bet ir kaip atletas – tai antras apaštalo Pauliaus įvaizdis. Tikinčiojo gyvenimas – ne tik kaip mūšio laukas, bet ir kaip sporto arena. Graikiškas žodis athle, pavartotas nagrinėjamame tekste, aptinkamas tik šioje Naujojo Testamento vietoje ir kalba apie atleto rungtyniavimą arenoje. Sportą ir teatrą romėnai perėmė iš graikų kaip pramogos būdą. Tačiau visos rungtys arenoje vyko pagal taisykles. Rungtynių nugalėtojas gaudavo vainiką. Romėnų pasaulyje buvo dviejų rūšių vainikai: karališka diadema – imperatoriaus auksinis nevystantis vainikas, ir sportininkų vainikas iš lapų arba gėlių. Pastaruosius atletai juos gaudavo tik rungtyniavę pagal taisykles ir laimėję. Pažeidusieji taisykles būdavo pašalinami iš rungtynių. Ir mūsų laikais kiekviena sporto šaka turi taisykles, kurių dera griežtai laikytis. Jei žaidėjai jų nepaiso, gauna nuobaudų, perspėjimų, o didesni pažeidimai baudžiami šalinimu iš rungtynių ar net uždraudžiama dalyvauti sporto žaidynėse tam tikrą laiką.

Taigi Paulius pabrėžia, kad krikščionių kova ir tarnystė gyvenimo ar bažnyčios arenoje turi vykti pagal „taisykles”. Taisyklės yra Dievo įsakymai, kuriais vadovaujamės: O mes žinome, jog įstatymas geras, jei kas teisingai juo naudojasi (1 Tim 1, 8). Dievo įstatymas – nuostatai, kas teisinga ir kas ne, kas dora ir kas nedora, – surašytas ne tik Rašte, bet ir Dvasia įspaustas mūsų atgimusioje sąžinėje bei įvykdytas paties Kristaus, kurio pavyzdžiu nepaliaudami turime sekti. Kitame savo laiške Timotiejui apaštalas pastebi, jog tikinčiųjų, kurie atsisakė tyros sąžinės, t. y. nepaisė „žaidimo taisyklių”, tikėjimo laivai sudužo, jie „iškrito” iš rungtynių, kaip paminėti Himenėjas ir Aleksandras (1 Tim 1, 19-20). Jeigu kai kurie nuolatos pažeidžia rungtynių taisykles, laužo įstatymą, maištauja prieš Dievą, kenkia artimui, tenemano, jog laimės ir gaus nevystantį vainiką. Apaštalas Paulius per visą savo tarnystę „žaidė pagal taisykles” – tramdė savo kūną, kad kitiems skelbdamas Evangeliją, pats nebūtų atmestinas (1 Kor 9, 24-27). Sekime jo pavyzdžiu ir mes.

Krikščionis kaip žemdirbys

Galiausiai apaštalas palygina krikščionio gyvenimą su sunkiu žemdirbio triūsu: Sunkiai dirbantis žemdirbys turi pirmas pasiimti vaisių (6 eil). To meto kultūroje žemdirbiai kiekvieną dieną, ankstų rytą, keliaudavo kokias dvi valandas, kol prieidavo savo vynuogyną, kviečių ar miežių lauką. Prasidėjus intensyviems darbams, daugelis jų pasistatydavo laukuose stogines ir gyvendavo jose per visą darbymetį. Darbai reikalaudavo daug fizinių jėgų, pastangų, kantrybės ir ištvermės: dirvos paruošimas saulėkaitoje, sėja, sodinukų priežiūra ir laistymas ir dar daugybė rūpesčių, kol subręsdavo derlius. Taip ir tikinčiojo gyvenime – pradžioje visi lauko darbai, kruopšti augančios „kultūros” priežiūra ir galiausiai vaisius. Visi turime savo gyvenimo laukus. Lauku galėčiau pavadinti sielą, tarnystę, šeimą ir profesinę veiklą. Kiekvieną savo dirvos pėdą tenka įdirbti ir joje pasodinti Evangelijos sėklą, o po to ją kultivuoti, kol ateis derliaus metas. Viena dirvos dalis gali būti puresnė, nes, žiūrėk, ją įdirbo tėvai ar seneliai, kita – sunkesnė, kietesnė ir reikalaujanti daugiau įdirbio, nes niekada nebuvo kultivuojama. Kiekvienam tikinčiajam savo lauke tenka daug triūsti ir tik po sunkaus ir kantraus darbo jis bus vertas paimti savo atlygį.

Taigi mūsų aptartą apaštalo Pauliaus pamokymą galėtume apibendrinti taip: kiekvieno krikščionio gyvenime laukia sunkus darbas, savidisciplina, kova su blogybėmis. Tarnaujant Kristui, reikės daug dvasinių jėgų ir ištvermės, tačiau nepamirškime, kad nugalėjusieji gaus nevystančius vainikus – dėl jų verta pasistengti.