Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Reformacijos dienai paminėti. Radvila Juodasis – LDK Evangelikų bažnyčios vadovas ir ganytojas (II)

2015 2 lapkričio | Akademiniai tekstai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Akademiniai tekstai
  6. /
  7. Reformacijos dienai paminėti. Radvila...

Radvila JuodasisBesikurianti Evangelikų bažnyčia Lietuvoje turėjo savo globėjus, pastorius, visuomenės veikėjus. Plačiau vertėtų pakalbėti apie Radvilos Juodojo (1515 – 1565) nuopelnus Evangelikų bažnyčiai. Lietuvoje šiais, 2015 metais, minima jo 500 gimimo metų sukaktis.

Per penkiolika savo protestantiškos veiklos metų Radvila Juodasis (1515 – 1565) – pastebėtinas kaip ryškiausias LDK Evangelinės bažnyčios kūrėjas, vadovas bei rūpestingas jos ganytojas.

Jis, nebūdamas teologu, nuoširdžiai rūpinosi savarankiška Lietuvos Bažnyčios reforma, dalyvavo 1551 m. – 1556 m. prasidėjusiose teologijos diskusijose ir tikėjimo teiginių argumentavimo procese, pademonstruodamas aukščiausią teologinį išprusimą, religinės tolerancijos nepažeidžiamumą ir Dievo dovanotos asmens laisvės nevaržomumą. D. Pociūtė pastebėjo, jog <… kunigaikštis buvo pirmas ir vienintelis toks XVI a. LDK didikas, kuris asmeniškai dalyvavo formuojant evangelikų doktriną, bandė daryti įtaką Šveicarijos teologų nuostatoms. Jo dėka tarp Lietuvos ir Šveicarijos teologų radosi pirmasis religinis polilogas“ (Maištininkų katedra, 203 – 204 psl.).

Jis mums, šiandienos Lietuvos evangelikams ir ganytojams, paliko puikų teologinės polemikos ir karšto ganytojiško rūpesčio pavyzdį. Radvila ne tik susirašinėjo ir vedė lygiaverčius teologinius pokalbius su to meto garsiausiais reformatais Kalvinu, Bulingeriu ir italų emigrantais Šveicarijoje, bet narsiai kilo ginti savo įsitikinimo ir evangelikų tikėjimo prieš Romą. 1556 m. Radvila Juodasis paskelbė pirmą „antrosios reformacijos bangos“ (I. Lukšaitė) laikotarpio viešą poleminį evangelikų tekstą – laišką popiežiaus nuncijui A. Lipomanui, tapusiu LDK Evangeliškos bažnyčios tikėjimo manifestu. Jame Radvila Juodasis pademonstravo savo teologinį išmanymą, ryškius poleminius ir apologetinius sugebėjimus bei tikrojo ganytojo savybes. Manifeste jis suformulavo bažnyčios sampratą ir ją apibrėžė, sakydamas: „Tikiu, kad bažnyčia yra šventųjų (t.y. tikinčiųjų) bendrija“[1]. Jis iškėlė Šv. Rašto autoritetą (sola scriptura) krikščionio ir bažnyčios gyvenime, teigė nuteisinimą per tikėjimą, išpažino Paskutinės Vakarienės sakramento priėmimą dviem pavidalais, pripažino kunigų vedybas, atsisakė pripažinti Katalikų bažnyčios primatą, aktyviai pasisakė ir siekė grąžinti gimtosios kalbos naudojimą pamaldų metu[2]. Taigi šiame poleminiame atsakyme galime pamatyti LDK reformatoriaus Bažnyčios reformos strategiją. Radvila aptarė daugelį reformų aspektus kaip naujos Bažnyčios ženklus. Jis suformulavo biblinę Bažnyčios sąvoką, rūpinosi tikru krikščionio dievotumu ir Kristaus kūno mokymo sveikumu, pagrįstu Šv. Rašto pažinimu, o ne scholastika, matė didelį poreikį reformuoti Bažnyčios pagrindinį sakramentą bei pamaldų liturgiją. Visi šie klausimai yra pastoracinės tarnystės dėmesio centre. Būtent šis tekstas 1559 m. nulėmė Radvilos įtraukimą į Visuotinį Romos uždraustųjų knygų sąrašą (Index librorum prohibitorum), aukščiausią jo kategoriją – opera omnia mastu – uždraudė skaityti šį ir bet kurį kada nors išleidžiamą šio asmens veikalą, nes jame pirmą kartą Lietuvoje buvo viešai ir griežtai kritikuojama Katalikų bažnyčia. Vėliau Radvila rūpinosi, kad būtų leidžiami evangelinių doktrinų dokumentai: 1559 m. Brastoje išspausdintas Wyznanie wiary zboru Wileńskiego (Vilniaus Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas) ir 1566 m. pasirodęs Mikalojaus Paco parengtas Orthodoxa fidei confessio (Tikrojo tikėjimo išpažinimas). Vilniaus bažnyčios tikėjimo išpažinimas yra pirmasis oficialus bažnytinis LDK evangelinės doktrinos dokumentas lenkų kalba, parengtas Radvilos Juodojo vadovaujamos Lietuvos Evangelikų bažnyčios.

Tad Radvila Juodasis buvo ne tik viena iš to meto žinomų Vakarų pasaulio politinių figūrų, LDK didysis maršalka, kancleris, Vilniaus vaivada, diplomatas, bet ir jį galime drąsiai vadinti LDK reformuotos Bažnyčios įkūrėju ir ganytoju. Per penkiolika savo protestantiškosios savimonės metų (iki mirties 1565 m.) kunigaikštis Lietuvoje įkūrė nuo Romos bažnyčios nepriklausomą reformuotą Evangelikų bažnyčią, pradėjo nebenutrūkstamą Lietuvos spaudos ir knygų, skirtų plačiajai visuomenei, spausdinimo ir plėtros istoriją, išleido pirmąją Lietuvos Bibliją ir daugelį kitų bažnytinių leidinių.

Pamokos

Manau, kad XVI a. LDK evangelikų istorijoje slypi daug rimtų pamokų šiuolaikinėms Lietuvos evangeliškoms bažnyčioms. Dėl nedidelės straipsnių apimties paminėsiu tik kelias iš jų.

Pirmiausia, svarbu branginti tikėjimo laisvę kaip prigimtinę Kristaus teisę, duotą kiekvienam žmogui ir krikščioniškai bendruomenei laisvai išpažinti tikėjimą, nebūti varžomais angažuotu religiniu politikavimu, dėl ko teko kovoti mūsų pirmtakui Radvilai Juodajam. Dievaži, kas yra taip bedieviška, kas žiauriau, kas labiau svetima tikrajam Kristaus tikėjimui už norą ir bandymą tironiškai pavergti žmogaus mintis, kurios <…> yra laisvos, ir sulaikyti nuo tikrojo dievobaimingumo, tikrojo Dievo pažinimo, tikrosios meilės, baimės, Dievo šaukimosi ir kitų krikščioniškų poelgių (Chrestomatija, M. Radvila Juodasis A. Lipomanui, 1556 m.).

Antra, Radvilos pavyzdys įkvepia ir padrąsina mane kaip nepriklausomos evangeliškos bendrijos pastorę toliau dalyvauti savarankiškos lokalios evangeliškos bendruomenės autentiškame kūrimo procese, kurio pagrindinis „įkvėpėjas“ ir „režisierius“ yra pats Dievas, turintis mūsų tautai Savo likimą ir „scenarijų“. Mat apžvelgiant bažnyčios istoriją plačiau, matyti, jog Apvaizdos nulemti Dvasios aplankymai tam tikruose istorijos laikotarpiuose, skirtingose tautose (pavyzdžiui valdiečių Prancūzijoje, husitų Čekijoje, Moravijos brolių Čekijos rytuose, metodistų Anglijoje judėjimai, JAV dvi prabudimo bangos), skirti reformuoti nusistovėjusias institucines bažnytines struktūras, kurios ilgainiui praranda ryšį su konkrečios kultūros žmonėmis ir nebeatliepia naujos kartos poreikiams – permąstyto ir naujai išgyvento Evangelijos tikėjimo patirčių bei formuluočių. Tai tarsi Jėzaus evangelijose minimas „naujas vynas“, kuriam prireikia „naujų vynmaišių“. Tokiu būdu atsiranda naujos bažnyčios, skatinančios reformuotis ir senąsias.

Trečia, šiandienos evangelikams būtų svarbu pasimokyti iš LDK evangelikų religinio politikavimo klaidų. Politiniai ir konfesiniai galios žaidimai susilpnino, suskaldė ir atnešė baigtį LDK autentiškos Evangelikų bažnyčios atsiradimui. Evangelinės bažnyčios padėtį komplikavo, susikirtę dviejų reformatoriškų jėgų interesai. Vergerijaus veikla LDK – bažnyčios liuteronizavimas, o Jano Laskio užmojai – skleisti Šveicariškąją reformaciją. Konkurencinė kova tarp liuteroniškosios ir šveicariškosios doktrinos platinimo ir dominavimo Lietuvos bei Lenkijos kunigaikštystėje, tapo, manau, viena iš pagrindinių savarankiškos ir autentiškos LDK Evangelinės bažnyčios žlugimo priežasčių bei lėmė kontrreformacijos pergalę tautoje. Religinė politika, nuosavas teisumas ir galios žaidimai, pažeidžia Bažnyčios medžio gyvybinę šerdį – tikrą tikėjimą Kristumi ir palieką Dievo karalystės medį bevaisį.

Šiandien evangelikams kaip ir tada reikėtų labiau siekti atsigręžti į Kristų, o ne į savo doktrininius skirtumus, konfesinį pranašumą, politinio pobūdžio dominavimą. Mums išlieka tie patys iššūkiai: nuolankiai ieškoti Evangelijos bendrumo, vieno tikėjimo pamato – Bažnyčios Kertinio akmens, radus Dvasios vienybę, tapti Kristaus liudijimu pasauliui. Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei (Jn 17, 23).

————————

[1] Ingė Lukšaitė. Reformacija. Leidykla „Baltosiso lankos“, 1999, 252 psl.
[2] Chrestomatija, Atsakymas popiežiaus legatui A. Lipomanui, psl. 46-54

Literatūra:
Dainora Pociūtė. Maištininkų Katedros. Leidykla „Versus Aureus“, 2008
Dainora Pociūtė. Reformacijos paminklų atradimai: kritinė šaltinių serija MONUMENTA REFORMATIONIS LITHUANICAE, 2013, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-28-reformacijos-paminklu-atradimai-kritine-saltiniu-serija-monumenta-reformationis-lithuanicae/103067
Ingė Lukšaitė. Reformacija. Leidykla „Baltosios lankos“, 1999
Chrestomatija, Atsakymas popiežiaus legatui A. Lipomanui, psl. 46-54

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai