Ps 118, 6,8,9 „Viešpats yra už mane – ko man bijoti? Ką gali padaryti man žmogus? Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į žmones. Geriau pasitikėti Viešpačiu, negu sudėti viltis į kunigaikščius“.

Viešpats, patraukęs mus pas Save, geba ir išsaugoti mus Savo malone. Jis palaiko ir globoja mus Kristuje. Juk tai, ką Jėzus pradėjo savo išperkama malone mumyse, Dvasios galia ir atbaigs. Mokymas apie Dievo išsaugančią malonę, dovanoja mums, Kristaus sekėjams, nuostabų vidinį užtikrintumą ir pasitikėjimą Juo – „geriau pasitikėsiu Viešpačiu“. Dievo vaikams, patyrusiems dvasinį atgimimą, teisėtai priklauso šis išgelbėjimo užtinkrintumas, kuris virsta neišsenkančio džiaugsmo šaltiniu.

Anglikonų bažnyčios išpažinimuose šiuo klausimu pasakyta: „Dievobaimingi pamąstymai apie mūsų Išrinkimą Kristuje, teikia neapsakomą paguodą tiems, kurie jaučia Kristaus Dvasios veikimą savyje, kuris marina kūno darbus ir patraukia jų protus prie dangiškų dalykų, nes šie pamąstymai, iš tiesų, sutvirtina jų tikėjimą amžinuoju išgelbėjimu Kristuje, be to, šie pamąstymai iš tiesų uždega jų meilę Dievui“. O Kristaus meilė ir viltis neapgauna…