Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui, –
kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui“, –
ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo.

Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.
Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja,
Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė:
„Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį paruošei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę“.
Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo.
(Lk 2, 22 – 32. 38)

Malda: Mano Viešpatie, mano Dieve, dėkoju Tau, kad atvėrei aklas mano akis ir leidai išvystį Išgelbėjimą Kristuje, kuris vieniems yra papiktinimas, kitiems – paikybė, bet išgelbėtiems – Dievo išmintis. Kristau, tu esi mano amžinoji šviesa, kuri apšvietė mano pagonišką širdį ir uždegė ją amžina meile Dievui ir žmonėms. Amen.”