Šio tinklaraščio pranešimų skaičius: 907

Pastorės Anželikos tinklaraštis

Abraomo ir Izaoko šuliniai

2014 13 lapkričio | Straipsniai

  1. Pradžia
  2. /
  3. Straipsniai
  4. /
  5. Abraomo ir Izaoko šuliniai

well-w-bucketSenajame Testamente gausu reikšmingų istorijų, istorinių įvykių aprašymų, simbolinių pasakojimų. Dažnai jie mums būna nesuprantami, tarsi nebylūs, nes nuo jų mus skiria didelis laiko atstumas ir kitokia kultūra.

Todėl neretai nusprendžiame, kad dėl šio kultūrinio atotrūkio Senojo Testamento tekstai yra menkesnės vertės, nelabai aktualūs.
Tačiau, anot žinomo posakio, „Senos dainos – geros dainos”. Tą patį galima pasakyti ir apie senas biblines istorijas, senovinius pasakojimus. Biblinės istorijos yra geros istorijos, kupinos Dievo išminties, skirtos pamokyti visų kartų tikinčiuosius, ypač tuos, kurie trokšta pasimokyti. Palytėtos Šventosios Dvasios, jos naujai atgyja mūsų dienomis, mūsų gyvenimo kontekste. Deja, ne visi nori mokytis iš praeities, nes didžiausia vertybe laiko šiuolaikiškumą.

Jėzaus apaštalai manė kitaip. Antai Paulius, rašydamas korintiečiams, taip įvardija Senojo Testamento istorijų paskirtį: Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje (1 Kor 10, 11). Tad siūlau pasigilinti į vieną Senojo Testamento ištrauką ir pasvarstyti, ko galėtume iš jos pasimokyti.

Izaoko istorija bado metu

Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą. <…> Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino. Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis. Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai. Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis. Abimelechas tarė Izaokui: „Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!” Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno. Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs. Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: „Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo. Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna. Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: „Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”. Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą. Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”. Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį ( Pr 26, 1, 12 – 25).Įdomu pastebėti, kad Izaoko charakteris Šventajame Rašte, palyginus su kitais hebrajų tautos patriarchais, nėra itin ryškus – daugiau paslaptingas. Iš pradžių jis lyg slepiasi antrame plane už įvykių eigos, tik tam tikrose situacijose išeidamas į pirmą planą. Bene labiausiai Izaoko charakteris išryškėja Pradžios knygos 26 skyriuje. Šiame skyriuje istorija prasideda tuo, kad šalyje kyla didelis badas, kaip ir Abraomo gyvenimo laikais. Tačiau Dievas uždraudžia Izaokui eiti į Egiptą ir ten ieškoti išgelbėjimo sunkmečio metu. Izaokas nueina į filistinų žemes, pas karalių Abimelechą, kur Dievas žadėjo jį laiminti, nors šis bus ateivis toje žemėje (3 eil).

Visuotinio sunkumo ir badmečio metu Dievas palaimino Izaoką, kaip buvo pažadėjęs. Filistinų žemėje, kurią nurodė Dievas, jis tiesiog stulbinančiai suklestėjo: nuėmė šimteriopą derlių, turėjo daugybę tarnų, gyvulių, augo, plėtėsi ir tapo „didžiu žmogumi, labai didžiu”. Izaoko piemenys atkasė senuosius Abraomo šulinius, kuriuos filistinai po Abraomo mirties buvo užvertę žemėmis. Autorius net tris kartus pabrėžia Izaoko gerovės priežastį – Viešpats jį laimino dėl Abraomo (3, 12, 24 eil.). Izaokas, kaip Abraomo palikuonis, buvo vienas iš Dievo išrinktosios tautos protėvių ir dalyvavo Dievo išgelbėjimo plane – tai ir buvo esminė gausių Jo palaiminimų priežastis. Dievas ištikimai pildo savo pažadus net didžiausių krizių metu. Tuo tarpu kaimynai, regėdami Izaoko sėkmę, kaip ir dera „tikriems” kaimynams, ėmė jam pavydėti. Tikrai nelengvas išmėginimas matyti kito gerovę – turime saugotis, kad pavydas neimtų graužti sielos.

Ši Izaoko istorija kai kuo primena Abraomo situaciją. Taip, kaip Loto tarnai ėmė ginčytis bei kivirčytis su Abraomo tarnais dėl to, kam priklauso šuliniai, kai išaugo Abraomo kaimenė, taip kilo ginčai ir tarp Izaoko bei Abimelecho piemenų. Pirmu atveju giminaičiams teko išsiskirti, antru – karalius Abimelechas paprašė Izaoką pasitraukti, nes šis tapo galingas. Dvi identiškos tėvo ir sūnaus situacijos: Abraomas dėl Dievo palaiminimo išsiplėtė, po to sekė konfliktas su Lotu, giminių išsiskyrimas Abraomo nenaudai ir Dievo dar didesnis palaiminimas Abraomui. Panašiai ir Izaokas, palaimintas Viešpaties, išsiplėtė, po to – konfliktas su Abimelechu, pasitraukimas į Geraros slėnį (17 eil.), dar didesnis Dievo palaiminimas. Izaoko tarnai vis atkasdavo šulinius, rasdavo gyvas vandens versmes, todėl kaimenė ir šeima galėjo plėstis. Tačiau vėl kildavo nesutarimai dėl šulinių, kurių pavadinimai byloja apie buvusią įtampą: Esekas, Sitna reiškia „susiginčijo, ginčijosi su juo”. Na, ir galiausiai vėl persikėlimas į Beer Šebą (23 eil.).Atkreipkime dėmesį, jog abiem atvejais traukėsi Dievo tarnai, nesiginčydami ir nesilaikydami savo teisumo. Abraomas pasitraukė nuo Loto, o Izaokas – nuo Abimelecho. O Dievas ir toliau laimino tuos, kurie traukėsi. Tinkamas Dievo žmogaus charakteris – romumas ir paklusnumas Dievui, – ne aklas ambicingumas, tampa antra svarbia dieviškųjų palaiminimu priežastimi badmečiu. Tai man primena ir mūsų tautos skaudžią pokario tremties į Sibirą patirtį. Kai kurios lietuvių šeimos ne tik ištvėrė Sibiro tremties siaubus ir susikūrė ten pakenčiamas gyvenimo sąlygas, bet ir po politinės reabilitacijos sugrįžusios vėl sugebėjo atsitiesti, įkurti sodybas, statyti naujus namus, nes į senuosius nebegalėjo grįžti. Juos gniuždė, bet nesunaikino, trėmė, rovė iš šaknų, bet nepakirto. Paniekintieji tremties žmonės išgyvendavo Dievo globą.

Taigi ši Izaoko istorija pirmiausia moko, kad Dievas savo išrinktuosius gali laiminti ir didžiausių sunkumų bei bado akivaizdoje. Abraomas ir Izaokas – tai Izraelio tėvai, kuriems Dievas buvo pažadėjęs palaiminimus. Jie tapo didesnių ir geresnių Visagalio planų „pranašais” ir pirmavaizdžiais.Kitas dalykas – net išrinktiesiems, tiems, kuriems Viešpats pažadėjo palaiminimus, gerovė nebuvo tobula. Izaoko gyvenime vis iškildavo naujos kliūtys ir sunkumai. Išbandymai ištiria charakterį, bet Dievo valios nepakeičia. Izaokas patyrė ir nuolatinį spaudimą, ir nuolatinę Dievo globą. Galiausiai jis Beer Šeboje pasirodžiusiam Viešpačiui ir suteikusiam ramybę pastatė padėkos – garbinimo aukurą, o jo tarnai vėl iškasė naują šulinį. Tarnas, pasikliaunantis Dievu, nuolat Jame atranda jėgų naujai pradžiai.

Šulinių vertė

Šioje istorijoje reikšmingas dar vienas aspektas – šuliniai. Šuliniai Biblijoje turi tiek tiesioginę, tiek metaforinę, simbolinę prasmę. Antai Jeremijas juos lygina su Dievu – gyvuoju vandens šaltiniu (Jer 2,13), gaivinančiu žmogaus sielą, o Jėzus Dievo teikiamą amžinąjį gyvenimą vadina gyvojo vandens versme (Jn 4, 14; Apr 7, 17; 21, 6). Su gyvenimo šuliniu lyginama ir teisiojo burna (Pat 10, 11; Jok 3, 12) bei supratimas ir protas (Pat 16, 22). Palaimintą šulinį gali simbolizuoti nuotaka (Gg 4, 12, 14), ištikima jaunystės žmona (Pat 5, 15 – 18), o paleistuvė apibūdinama kaip grėsminga gili duobė ir siauras šulinys (Pat 23, 27). Apaštalas Petras bevandeniais šaltiniais vadina klaidžiamokslių mokytojus, tuščiai mokančius ir klaidinančius bažnyčią, kuriems skirta juodžiausia tamsybė per amžius (2 Pt 2, 17).

Izaoko istorijoje matome kaip jis ir jo tarnai didžiai brangino šulinius: kruopščiai atkasinėjo tėvo senuosius šulinius ir nuolat kasė naujus.

Vanduo Palestinoje visada buvo ypatingos, išskirtinės svarbos. Jei yra vandens, gali vykti gyvenimas, kurtis gyvenvietė. Todėl šulinys tapdavo gyvenvietės šerdimi, gerovės priežastimi, tikru centru – visos bendruomenės komunikacijos ir susitikimo vieta. Prie šulinių susikūrusios gyvenvietės turėjo jų pavadinimus. Gerti vandenį iš savo šulinio reiškė gyventi ramų ir laimingą gyvenimą (Iz 36, 16). Palestinoje buvo kasami trijų rūšių šuliniai:

1. Gruntiniai šuliniai ( hebr. beer). Juos pripildydavo gruntinio vandens srovės.
2. Šaltinių šuliniai (hebr. aiin). Tai retai randami trykštančių šaltinių vandenys, kuriuos Biblija vadina vandens versme arba gyvuoju vandeniu. Jėzus, kalbėdamas su samariete prie Jokūbo šulinio, palygino amžinąjį gyvenimą, kurį Jis duoda, su tokiu šaltiniu: O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (Jono 4, 14). Panašiai ir Apreiškimo knygoje: Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam Aš duosiu dovanai gerti iš gyvenimo vandens šaltinio (Apr 21, 6).Dvasiškai trokštančiajam Viešpats tampa gyva versme, trykštančiu šaltiniu į amžiną gyvenimą.
3. Vandens rezervuarai, cisternos (hebr. bo’r). Tai iškasami tušti šuliniai maždaug 20 metrų gylio, paprastai iš vidaus aptaisomi akmenimis ir išbalinami. Lietingu sezonu jie prisipildo lietaus vandens. Žinoma, tokie šuliniai kaitros laikotarpiu ištuštėja, vanduo visiškai išsemiamas. Dėl to jie būdavo kiek menkiau vertinami (žr. Jer 2, 13).

Visų šulinių kasimas (net iškalimas) buvo sunkus ir alinantis darbas. Todėl seni, paveldėti šuliniai ganyklose ar gyvenvietėse buvo didelis praturtinimas ir palaiminimas. Ko tai mus moko šiandien gyvenančius Lietuvoje, kur vandens, tuo labiau lietaus, tikrai netrūksta?

Manau, kad mes galėtume pasimokyti labiau branginti savo dvasinius šulinius. Kaip Palestinoje šuliniai buvo itin vertinami kaip gyvybiškai svarbūs, taip turėtume ir mes branginti dvasinius šulinius dėl Dvasios vandens versmių. Mūsų krikščioniško gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kokios būsenos yra mūsų šuliniai. Ar dvasiniai šuliniai nėra kiauri, užversti žemėmis, pamiršti ir apleisti? Kokie galėtų būti dvasinių šulinių atitikmenys krikščionio gyvenime?

Senieji tėvų šuliniai. Izaokas labai brangino savo tėvo Abraomo šulinius. Jis atkasė senuosius tėvo šulinius, kuriuos filistiniečiai buvo užvertę žemėmis ir jų nenaudojo. Šiandienos evageliškose bažnyčiose, stipriai paveiktose modernizmo, kaip niekad yra pamiršti Bažnyčios Tėvų raštai. Jie stūkso nenaudojami lyg piktų filistinų užkasti žemėmis šuliniai. Po dideliu dulkių sluoksniu palikti neliečiami ankstyvieji Bažnyčios raštų autoriai, gal kiek mažiau apleisti Reformacijos tėvai, kurių dvasiniai pamokymai, įžvalgos prilygsta gaivinantiems šulinio vandenims, galinčiais šiandien pagirdyti Kristaus bažnyčią – visą Dievo šeimą, kaip Abraomo šuliniai girdė Izaoko namus. Sekant Izaoko tarnų pavyzdžiu, naujai krikščionių kartai svarbu iš naujo atkasti senuosius šulinius ir gerti Kristaus tyrąjį, gyvąjį vandenį, pasiekiantį mus iš amžių glūdumos. Pastoriai tuo vandeniu pagirdytų jiems patikėtą kaimenę.

Bažnyčios Tėvų raštai – tai gilūs „gruntiniai vandenys”, kurie ne tik gaivina, bet ir gano sielą. Bažnyčia vėl turėtų susidomėti senais autoriais ir juos skaityti. Taip savo sielai rastų didelę atgaivą, o visam Kristaus kūnui – sveiką mokymą. Nuritinkime populizmo, tingumo, kūniško nerangumo, skepticizmo ir tuščios arogancijos akmenis ir pradėkime skaityti bei mokytis. Klemensas Aleksandrietis (II a.) „Stromatuose I” gražiai pastebi Dievo Apvaizdos išrinktų mokytojų ir iš jų besimokančių mokinių palaimas: Tas [mokytojas], kuriam dieviškosios Apvaizdos dėka tenka amžino gyvenimo žinojimas, gauna didžiausias gėrybes: tikėjimo pagrindą, gražaus gyvenimo siekį, veržlumą tiesai, ieškantį judrumą, žinojimo pėdsaką, žodžiu – išganymo įrankius. O tikrieji tiesos žodžio augintiniai [mokiniai, klausytojai – mano past.] gauna aprūpinimą amžinojo gyvenimo kelionei ir sparnus dangui (Bažnyčios tėvai. Antologija. Aidai, 2003, 301 p.) Tai argi galėtume paniekinti Apvaizdos mokytojus, kuriuos Jis pakėlė ankstyvojoje bažnyčioje, visoje istorinėje krikščionybėje?!

Naujai kasami šuliniai. Kiekviena krikščionių karta pašaukta pažinti Kristų asmeniškai, autentiškai ir gyvai savo laikmečiu. Todėl itin svarbus ir „šiandienos” Kristaus pažinimas Raštuose šiuolaikinio gyvenimo kontekste. Kasti naują šulinį – tai ir pačiam asmeniškai skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą, ir pažinti Dievą bendruomenės kontekste – šiandienos bažnyčioje. Tuomet Jis gali mums ištrykšti kaip gyva Dievo pažinimo versmė, girdanti sielą išgelbėjimui. Tai yra mūsų nauji šuliniai – šiandien „kasamas” Šventasis Raštas asmeniškai bei ganymasis Žodžio lankose Kristaus kaimenėje, kur Dievo tarnai girdo avis iš Dievo šulinių.Origenas (III a.) – vienas garsiausių krikščionių mokytojų – laiške Grigaliui Stebukladariui išsako karštą paraginimą uoliai siekti pažinti Šventąjį Raštą: Todėl tu, mano pone ir sūnau, pirmyn žengdamas stenkis pažinti dieviškąjį Raštą, labai stenkis. Nes pažįstant dieviškus dalykus mums reikia didelių pastangų, idant nepasakytume arba nepagalvotume apie juos ko nors skubotai. Ir tikėjimu bei palankiu Dievui protu stengdamasis pažinti Šventąjį Raštą, belskis į tai, kas uždaryta, ir sargas tau atkels vartus, nes Jėzus sakė: Jam sargas atkels vartus (Bažnyčios tėvai. Antologija. Aidai, 2003, 386 p.). Beldžiant pažinimo duris, kaip ir kasant šulinį, reikia ištvermės, kantrybės ir kruopštaus darbo.

O ateidami į bažnyčią, paruoškime kuo gilesnį „rezervuarą”, atverkime širdį kaip talpyklą, kad būtų pripildyta Dievo žodžio ir Dvasios lietaus vandens.

Kaskime savo gyvenime įvairius dvasinio vandens šulinius, senus ir naujus, idant siela būtų girdoma, nuprausta ir palydėta į amžinąjį gyvenimą. Ir Viešpats tikrai palaimins mus iš savo versmių!

1 Comment

  1. Dalia

    Žinote, viską matau, kas darosi aplinkui… aš dabar mokaus iš Jėzaus tyloje… Jo gerumas neaprėpiamas…

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kitos publikacijos:

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

FEBĖ. I-ojo amžiaus Kenchrėjos bažnyčios diakonė

Tarptautinę moterų dieną, mums krikščionėms, visada norisi pažvelgti į šviesias Bažnyčios asmenybes moteris, kurios buvo įtakingos Kristaus bendruomenėje ir savo socialinėje aplinkoje. Šį kartą pažvelkime į Febę, Kenchrėjos bažnyčios diakonę, apaštalo Pauliaus bičiulę, bendražygę ir globėją.

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija – ankstyvosios Bažnyčios vyresnioji, Grigaliaus Nysiečio partnerė ir bendražygė

Teosebija, bažnyčios šlovė, Kristaus puošmena, pagalbininkė mūsų kartoje, moters viltis; Teosebija, pati gražiausia ir šlovingiausia tarpe viso Brolių grožio; Teosebija, tikrai šventa, tikra kunigo partnerė/ bendražygė (syzygos), lygiai garbinga ir verta Didžiųjų...

Apie save

Apie save

Esu Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis” pastorė. Į šį Viešpaties pašaukimą atsiliepiau tautos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būdama 20 metų mergina (1990 m. pradžioje)…
Skaityti toliau…

Užsisakyti naujienas

Mano knyga

Knyga

Savaitės skaitomiausi

Popular Posts

Archyvas

Archyvas

Tinklaraščio lankytojai