„<…> efektyviai mokyti gali tik pasikeitęs asmuo. Kuo daugiau keičiatės, tuo sparčiau skatinate keistis kitų gyvenimus. Jei norite tapti pasikeitimus sąlygojančiu veiksniu, patys privalote keistis“. (Pedagogas, Howardas G. Hendriksas)
Prasidėjus naujiems Mokslo metams, kiekvienas galime savęs paklausti, ką turėčiau pasakyti sau ne tik savo vaikams, ar mokytojams, mokykloms ar valstybei… rugsėjo 1–osios proga? Mokymasis yra procesas trunkantis visą gyvenimą, todėl visi esame to nuolatinio vyksmo dalimi. Kaip pastebi H. G. Hendriksas, įtakingas šiuolaikiniame pasaulyje krikščionių pedagogas, jog kito mokymas visada susijęs su mokančiojo pasikeitimais. Dauguma suaugusių žmonių yra tam tikra prasme mokytojai kitiems: tėvai moko savo vaikus, mokytojai – mokinius, vadovai ir meistrai – kolegas, pastoriai ir kunigai – tikinčiuosius, draugai – savo draugus… Bet kalbėdami apie pokyčius kitiems, nuolat turėtume mąstyti apie pasikeitimus savo gyvenime.
Pakalbėkime apie kelis pokyčių aspektus.
Pirma, gyvenimas ir mokymasis sąlygoja nuolatinius pasikeitimus.
Pažiūrėkime į šį teiginį iš krikščioniškojo požiūrio taško. Krikščionybė prasideda nuo didžiausio pasikeitimo žmogaus gyvenime, kai iš senos į naują yra pakeičiama mūsų prigimtis mums atgimus. Panašiai ir vėliau krikščionybė tiek yra gyvybinga mumyse, kiek mes nuolat keičiamės. Krikščioniško gyvenimo esmėje glūdi pastovus pasikeitimas prasidėjęs nuo įtikėjimo pradžios ir besitęsiantis iki paskutinio atodūsio žemėje. Mat vidinis žmogus, anot apaštalo Pauliaus, diena iš dienos atsinaujina pagal Kristaus pavyzdį, kaip, beje, keičiasi ir išorinis žmogus kas dieną nykdamas. Juk net fizinis pasaulis įrodo keitimosi dėsnį, kuris atskleidžia, kad niekas nestovi vietoje… nyksta arba atsinaujina, keičiasi. Naujojo Testamento laiškuose randame aibę paraginimų, kurie skatina nuolatos pastebėti kažką netinkamo savyje (elgesyje, gyvenimo būde, charakteryje, tarnavime) ir pakeisti nauju, pagal Kristaus prigimtį. Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų… ( Kol 3, 7 – 13).
Dažniausiai yra ryškūs pirmieji mūsų gyvenimo bei elgesio pasikeitimai, kai tapome krikščionimis ir tikėjimo dovana apsigyvena mūsų širdyje. Svarbu suprasti, kad ilgainiui jie tampa mums ne mažiau svarbūs – gal net daugiau – nes tampame kitų mokytojais. Svarbu laiku pastebėti savyje, kai perdėtai pasitenkiname pažinimu, nebenorime keistis ir toliau tobulėti. Neretai tokios nuostatos yra „subtilios“ krikščionių blogybės, kurias lengva paslėpti po patyrimo kauke.
Visai neseniai viena tikinčioji papasakojo apie savo pokalbį su netikinčiu savo vyru. Žmona paklausė: „kaip manai, brangusis, ar aš keičiuosi?“ Vyras gerai pagalvojęs, atsakė: „ tikėjimo pradžioje tu tikrai labiau keiteisi, dabar net atrodo, kad grįžti į tai, iš ko ištrūkai“. Tokia buvo netikėta vyro, kuris iš arti mato savo žmonos gyvenimą, pastaba. Džiugu, jog moteris nuoširdžiai susimąstė, kas vyksta ne taip jos gyvenime, pasirinkimuose. Kodėl sustojo augimas ir keitimasis?.. Gal atsirado pasitenkinimas esama padėtimi, o tada išryškėjo ir kažkoks smukimas… degradavimas?
Antra, pastebėjau, kad keitimasis yra tikrai nemenkas iššūkis, tiek amžiumi vyresniam žmogui, tiek dvasiškai vyresniam, panašiai ir tarnaujančiam. Amžius, patirtis ir pažinimas yra tie faktoriai, kuriuos galime klaidingai suprasti, kaip pabaigtą darbą savy, ir stabdyti tolimesnę raidą. Vos tik jaučiamės saugūs bei patenkinti savo dvasinio ar fizinio amžiaus pažinimu, įgyta visokia patirtimi, kaip staiga, pajuntame vidinį norą nieko nekeisti. Tada atviraudami sakome vaikams raginimo žodžius: „nebūk toks, kaip aš, mokykis… nors man mokslai nerūpi“… Tai reiškia tu keiskis, veržkis, siek, aš jau nebesikeisiu… Žinoma, gera ir teisinga yra skatinti vaikus nueiti toliau, pasiekti daugiau nei mes esame pasiekę. Tačiau Jėzus mus kviečia nuolat atsinaujinti protu dvasinėje gelmėje.
Deja, kai nebematome, kur patys galime keistis, kito mokymas tampa bergždžiu darbu, jis negali sąlygoti pasikeitimų.
Žinau, kad būdama pastore, nuolatos turiu užduoti sau klausimus: „Ką turėčiau pakeisti: kokį požiūrį, nusistatymą, santykį, kryptį?.. Kas neveikia mano gyvenime? Ko turėčiau išmokti šiame laikotarpyje arba šioje situacijoje?“. Tik po to panašius klausimus nukreipti bažnyčios atžvilgiu: „Ką reikėtų keisti bažnyčios gyvenime?“, „Kas neveikia bažnyčios gyvenime?“ Tokiu būdu man tampa pačiai aktualu, ką darome bendruomenėje.
Tad rugsėjo 1–osios dienos proga paklauskime savęs, ko šias metais turėčiau išmokti ir kur pasikeisti, kad pokyčiai galėtų vykti aplink mus? Kokioje mano gyvenimo srityje ryškėja stagnacija? Fizinėje, intelekto, emocinėje, dvasinėje ar socialinėje plotmėje kažko tikrai turėčiau išmokti, kažką keisti?…
Šaunių naujų Mokslo metų, pažymėtų įvairiais pokyčiais ir atradimais!
0 Comments