Sveiki, skaitau, galvoju… ir meldžiu į Dievą, tačiau, kaip nesiseka, taip nesiseka.
Tai, ar su manim kažkas blogai????
Niekam lyg nekenkiu. Gyvenu pagal įsakymus. Tačiau, jeigu yra neteisybė, kodėl Dievas nieko nepadeda? Meldžiuosi nuoširdžiai.
Mantas (vardas pakeistas)
*****
Sveikas, Mantai,
teisingumo klausimas yra sudėtingas ir kompleksiškas, o Dievo veikimas paslaptingas.
Mums, žmonėms, būna sunku suvokti ir pripažinti, kad neteisybė, kaip ir kančia, yra nuolatinis žmogaus žemiškojo gyvenimo palydovas po žmonijos nuopuolio. Mat, dauguma žmonių gero norėti sugeba, bet padaryti ne visada pavyksta. Todėl daug kur vyrauja neteisybė. Nes, kaip Raštas pastebi, „visi nusidėjome ir stokojame Dievo šlovės“ (Rom 3, 23; Rom 5, 12). Šia prasme svarbu kiekvienam būti savikritišku ir nemeluoti sau, juk neteisumas ateina per kiekvieną iš mūsų didesniu, ar mažesniu laipsniu. Nors ir stengiamės laikytis įsakymų, kitiems neišvengiamai padarome skriaudų. Taip visi prisidedame prie bendro neteisybės jausmo.
Tikėjimas Dievu, iš esmės sprendžia žmogaus kritusios prigimties klausimą. Pirmiausia, tikinčiam žmogui atleidžiamos jo kaltės, ir taip jis pakviečiamas į bendrystę su Dievu, kurioje stiprėja dvasiškai (tiek melsdamasis, tiek pažindamas Dievą per Šventojo Rašto minties pažinimą).
O kai sustiprėjame dvasia, kai kuriuos neteisybės klausimus ir patys esame kviečiami keisti, pvz.: atleisti savo skriaudėjams, ieškoti teisybės taikos keliu savo aplinkoje, ar keisti sisteminę neteisybę visuomenėje. Teisybės įgyvendinimas yra žmogaus prerogatyva – pasipriešinti blogiui ir mylėti artimą. O per artimo meilę siekti teisingumo aplink, kiek tik leidžia mūsų jėgos, supratimas, pažinimas.
Tad, kai meldžiamės Dievui, nebūtinai sulaukiame teisingumo sprendimo čia ir dabar, mūsų esamose aplinkybėse. Juk pirmiausiai turime kažką pakeisti savyje, o po to aplinkoje. Dažnai, pirmiausiai, esame patys dvasiškai sustiprinami, kad gebėtume teisingai sugyventi su žmonėmis, o sustiprėjus, apginti silpnesnius. Be to esame kviečiami giliau pažinti gyvenimo paslaptį, apie kurią apaštalas Paulius kalba, kaip apie gebėjimą gyventi visokiose aplinkybėse. „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Apaštalas išmoko gyventi ir varge, ir džiaugsme, ir nepritekliuje, ir pertekliuje – tai yra gyvenimo su Dievu paslaptis, į kurią esame visi panardinami gyvenimo bėgyje.
Bet tai nereiškia, kad sunkumuose, ar kai kenčiame neteisybę, nesimeldžiame. Meldžiamės būtinai, nes ieškome dieviškos pagalbos, dvasios stiprybės ištverti, išminties suprasti ir apsispręsti konkrečioje situacijoje. O Dievo pagalba būtinai ateina, vienu, ar kitu pavidalu.
Pamąstykite, kokiu pavidalu ateina Viešpaties pagalba jums, net jei atrodo, kad jos nepatiriate? O gal kažko nepastebite? Gal tiesiog jaučiatės nelaimingas? Arba leidžiate liūdnoms mintims įsigalėti labiau, nei toji situacija būtų to verta?
Viešpaties malonės ir Jo paguodos jums! Nesustokite sekti Dievu, gilintis, klausti ir geriau Jį pažinti!
Kartais, kad issivalyti nuo negatyvo, pakanka pabuti gamtoje. Juk ir mes patys esame gamtos dalis. Pasiimu valti https://www.bausa.lt/laisvalaikiui/valtys ir per pusdieni taip viskas prasvieseja ziurint i mazas ezero bangeles