Vykstant Rusijos režimo karui Ukrainoje, po 40 dienų, visą civilizuotą pasaulį sukrėtė civilių gyventojų skerdynės Kyjivo apskrities miesteliuose (Bučoje, Barodiankoje, Stoinkoje), Ukrainos sostinės papėdėje.
Pirmiausia sužinota ir atidengta Bučos miestelio tragedija. Kai Ukrainos kariai atsiėmė Bučą, pasitraukus Rusijos okupantams iš šio miesto, kurį jie laikė apgulty daugiau nei dvi savaites, paaiškėjo padarytas sunkiai suvokiamas karo nusikaltimo mastas, kraupios daugiau nei 400 civilių žmonių žudynės. Ukrainos prezidentas Vlodymyras Zelenckis, aplankęs Bučą, ir matydamas siaubingą nukentėjusiųjų vaizdą sunkiai sulaikė ašaras. Įvardijo šį siaubingą karo nusikaltimą tautos genocidu, kurį vykdo Rusijos valstybė prieš Ukrainos žmones. Netrukus interneto erdvėje pasklido šiurpios nuotraukos, primenančios Antrojo pasaulinio karo nužmogintos mašinos pasekmes. 39-tą karo dieną visi tapome kraupių karo nusikaltimų – masinių žudynių liudininkais XXI amžiaus Europoje. Tai paliečia kiekvieną gyvą širdį.
Šiomis dienomis gimė eilės civilėms Bučos ir kitoms nekaltoms Ukrainos aukoms pagerbti.
Bučos paukštelė
Sūpavosi pilka,
liūdna paukštelė
tuščiose Bučos
medžio šakose.
Ji skleidė
veriantį sirenos
skausmo garsą,
riaumojo
ir raudojo
išniekinto
žmonių Orumo
Ukrainos žemės
širdyje.
Išskleidusi sparnus,
paukštelė sklendė
apverkdama
gyvenimus
ten kritusiųjų,
nekaltųjų,
nukankintų aukų,
tyloj lydėjo sielas
miestelio gatvėj
gulinčiųjų,
žuvusiųjų,
neatpažįstamųjų
palaikus
ir
„suverstuosius“
masiniuos kapuos.
Tuomet kažkur toli,
raudono kremliaus
kraujo mūro
aukštoj tvirtovėj,
sujudo ir pakilo
baimės mielės
skerdikų širdyse.
Akmuo išjudintas
šio kalno
negailestingoje viršūnėj,
sugrįžt į
nekaltybės pradžią
jau niekaip
negalės.
Nėra takelio,
paspirties
ir išeities
iš atnešto
košmaro ir
sukelto skausmo
padėties.
Rankas gi nusiplauti
nuo nekaltųjų
kraujo jūros
niekam nebeišeis.
Uola,
nukritus iš dangaus,
sutrenks
per „dramblio kaulo“
tuštybės kraugeriškus
bokštus.
Neliks nei aukuro,
akmens ten ant akmens.
Pasaulio
valdžios iliuzija
išnyks ir sutrupės.
Ištirps menkiausias
jos šešėlis.
Juk niekas
amžinai
soste dar nesėdėjo
ir nesėdės…
Melo imperijos
pamatai,
jos sienos,
kupolai
byrės…
Paukštelė nutūpė
ant nedorybės griuvenų krūvos
ir prisipildė
Teisingumo jausmo
Ramybės – sielai
Pajautos.
A.K. (ramios lankos), 22.04.04
0 Comments