Viešpats sukurdamas moterį padarė ją, kaip ir vyrą, pagal Savo atvaizdą ir pavidalą. Ji laisva, intelektuali, kūrybinga, emocionali ir dvasinga būtybė. Visos šios moters asmenybės dimensijos yra svarbios ir gali derėti tarpusavyje.
Žmonijos istorijos bėgyje moteris ilgus šimtmečius buvo vertinta, kaip žemesnė savo esatimi už vyrą: menkesnio intelekto, tinkanti tik buitiniams namų ruošos darbams, ji gyveno priklausomą nuo vyriškosios lyties – savo tėvo, brolio ir vyro – gyvenimą. XIX a. pabaigoje padėtis ėmė kisti, sunkiai, bet ryžtingai moteris pasuko išsilavinimo, kūrybos, intelektualinio išprusimo keliu. Šiandien Vakarų pasaulyje moteriškumas pasiekė savo zenito tašką: ji vertinama kaip žmogus.
Vis tik moters kasdienybėje išlieka daug iššūkių: puoselėti dvasingumą, lavinti profesionalumą, kurti ir puoselėti šeimyninius ryšius. Kiekviena iš paminėtų sferų yra didelė ir turi būti suderinta su kitomis.
Moters dvasinis gyvenimas, savo Kūrėjo ir Gelbėtojo pažinimas, man asmeniškai yra nematoma gyvenimo ašis, ant kurios susideda visi moteriško pašaukimo aspektai. Tai siūlas, gyvenimo pasaulėžiūra suverianti ir apjungianti gyvenimo vėrinį. Neretai ši gija prarandama arba nutrūksta, o gal niekada nebuvo įverta, todėl moters asmenybės bei jos gyvenimo dalys pabyra, tarsi karoliukai, riedantys iš rankų.
Pasimetame… Asmenybės karoliukai lieka nesusieti vieni su kitais, atsiveria disharmonija, išryškėja minčių, jausmų, veiksmų chaosas, konvulsinis noras viską surinkti į vieną vietą.
Ką daryti?.. Vėl sugrįžti prie moterystės ašies – savo Kūrėjo, čia sustyguojamas gyvenimas, čia viskas suvarstoma, sugydoma ir suderinama.
***
Atsiverčiu Bibliją ir pradedu skaityti apie tas moteris, kurios tapo tikėjimo motinomis visai moterų giminei. Ne… jos nebuvo elfėmis, tobulomis ir nežemiškomis nimfomis, jos tiesiog mylėjo Dievą – kiekviena kitaip, savo aplinkoje ir kultūroje. Atmintyje iškyla girdėti vardai hebrajiško sąskambio: Sara, Rachelė, Debora, Raaba, Rūta, Beršeba… Apaštalas Petras įvardina kelias šių tikėjimo moterų, kurios išlaikė svarbiausią ašį savyje, bendras savybes, universalius dievoto moteriškumo dėsnius (1 Pet 3, 1-6):
1. CHARAKTERIS. Pirmo Petro laiško trečiame skyriuje 1-4 eilutėse pirmiausia kalbama apie Dievo paliestų moterų gerą charakterį: skaistumą, dievobaimingumą, romumą ir taikingą dvasią. Ilgainiui Viešpaties malonės dėka netobulos ir dažnai klystančios moterys išsiugdė tokias taurias savybes. Todėl pirminė moterų pareiga – nepamiršti ugdyti savo charakterį, kuris brangus Dievo akyse. Aikštingas, nesutramdytas charakteris veda prie siaubingų pasekmių: konfliktų, nesutarimų, susipriešinimų, susiskaldymų, skyrybų. Yra viena bėda, jog dažnai norime pakeisti visą pasaulį, savo artimus, tik – ne save. Deja, pasaulio, esančio aplink mus, pokyčiai prasideda nuo mūsų.
2. VILTIS DIEVU. 5 eilutėje minima kita savybė – jos vylėsi Dievu. Dievas trokšta, kad moteris viltųsi Juo, kuris ją sukūrė ir geriausiai pažįsta. Iš Jo, kaip mylinčio Tėvo, kyla ir mūsų teisinga savivertė bei pozityvus pasitikėjimas savimi, pašaukimu ir paskirtimi, visu tuo, ką gavome iš Jo rankų. Jis mus palaiko nuo gimimo iki senatvės. Kas gali būti arčiau mūsų širdies kiekviename gyvenimo mirksnyje?..
3. DARYTI GERA. 5 eilutėje taip pat pabrėžta dar viena savybė – jos darė gera savo vyrui. Neretai mes įkrentame į pykčio pinkles, nuolat pykdamos, priekaištaudamos, prieštaraudamos ir „gręždamos dantį“ prieš savo vyrą. Moteriškumas skleidžiasi šviesiausiomis spalvomis, kai laimina savo vyrą ir šlovina Dievą. Ieškokime būdų kaip galėtume pradžiuginti ir kuo praturtinti savo vyrą. Nepraraskime žaismingo šarmo santykiuose. Kas norėtų gyventi šalyje, kurioje nuolat ūkanota ir pastoviai lyja? Deja, tenka pripažinti, kartais tokiomis šalimis virsta mūsų namai… niūru, lietinga, tamsu ir drėgna… Juk ne veltui Biblija murmančią žmoną palygina su varvančiu stogu. Verta pamąstyti…
Moterys, tegul Viešpats gydo visas mūsų širdies žaizdas, kad gyvenimas šalia mūsų būtų šviesesnis. Kai Jis perlydo mūsų vidines nuostatas, charakteris tampa vaiskesnis, patvaresnis, mažiau įžeidus ir praranda rūgštumo skonį.
4. NEBIJOTI SUNKUMŲ. Galiausiai, 6 eilutė atskleidžia paskutiniąją savybę – jos nebijojo sunkumų ir sukrėtimų. Moterys, mes klystame manydamos, jog galime praskristi per gyvenimą lengvai lyg peteliškės. O jei eitume dygliuotų rožių taku, nesusižeisime.
Deja, patirtis rodo ką kita. Mes susiduriame su sunkumais gimdydamos, augindamos vaikus, netekdamos draugų, artimųjų, nepelnytai sulaukdamos išdavystės, atmetimą. Išbandymai yra gyvenimo pakeleiviai. Jie arba mus sulaužo, arba padaro stipresnėmis, patvaresnėmis. Nebijokime sunkumų, kaip ir tikėjimo moterys jų nebijojo gyvendamos kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis nei mes… Išbandymai – laikini… vienas Dievas amžinas.
Gyvenimas orientuotas vien į malonumus, galiausiai nuvilia. Tegul mūsų sielos grūdinasi ir randa poilsį Dievo glėbyje!
Dievo rankose, nelyg perlas kriauklėje, užgimsta moterystės stebuklas…
0 Comments