Didžioji Velykų savaitė krikščionijoje pažymima nuo IV a. Įvairiose kalbose ji vadinama kiek skirtingai, kaip, antai, anglakalbiai vadina Šventa Savaite (Holy Week).

Ir vieni, ir kiti pavadinimą kildina iš ankstyvųjų krikščionių minties, kuri siekia pagerbti centrinį bei svarbiausią Evangelijos įvykį – Kristaus atperkamąją kančią ant Kryžiaus ir žmoniją išteisinantį Prisikėlimą. Todėl krikščionys nuo seno, kaip ir dabar, tuos didingus tikėjimo įvykius kasmet maldingai permąstydavo, o savaitę vadino Šventa ir Didžia Savaite (gr. kl. Ἁγία καὶ Μεγάλη Ἑβδομάς, Hagia kai Megale Hebdomas).

Pirmoji Didžiosios savaitės diena – tai Verbų arba kitaip vadinamas Palmių sekmadienis. Evangelijos detaliai pasakoja, kaip atėjus metui, Kristus ryžtingai pasuko savo žingsnius link Jeruzalės, kur turėjo išsipildyti senųjų pranašų pranašystės. Izraelio gelbėtojas ateis, ne kaip šlovingas karžygys, bet nelyg romus kunigaikštis jodamas ant asilaičio.

Jėzus įvykdė pranašingus žodžius ir taip davė Dievo ženklą sekėjams bei visiems žmonėms. Akivaizdu, Izraelio Mesijas ne tik priartėjo prie Jeruzalės, kaip buvo pasakyta, bet ir atėjo įgyvendinti Dievo misijos – atpirkti kiekvieno žmogaus. Nors kai kurie, suprato tų įvykių prasmę, vis tik savaitės bėgyje, patekę į tikėjimą išbandantį įvykių sūkurį… klupo, keitė savo nuomonę, abejojo, gailėjosi… o, galiausiai, vėl buvo sustiprinti. Bet tai bus keliomis dienomis vėliau…

Dabar gi: „Mokiniai atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus. Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” (Mt 21, 7-9)

Šio pasaulio mažieji, paprastieji, nekilmingi žmonės šlovino žengiantį Jėzų nuo Alyvų kalno. Jį sekusiems žmonėms Jis padarė daug gero: išgydė, atleido kaltes, girdė sielą gyvenimo žodžiais, apgaubė Dievo meilės rūpesčiu. Vaikai, Jėzaus mokiniai ir minia šlovino Kristų mojuodami palmėmis, po kojomis tiesdami drabužius, kaip garbingiausiam asmeniui einančiam švęsti Paschos.

Eikime ir mes pasitikti savo širdyse Gelbėtoją Kristų, ateinantį į Dievo namus Palmių sekmadienį, bei sekime Jo pėdomis visą velykinę savaitę iki Prisikėlimo džiaugsmo!