T. Wrightas, žymus biblistikos specialistas ir apaštalo Pauliaus laiškų žinovas, savo knygoje „Ką iš tiesų pasakė apaštalas Paulius?“ pateikia įdėmesnį žvilgsnį į Pauliaus pamokslautą evangeliją.
Jis remiasi istoriniu laiškų kontekstu ir bibline egzegeze. Yra žinoma ir knygos atsiradimo priešistorė.
1997 m. pasirodė A. N. Wilsono knyga „Paul: The Mind of The Apostol“, kurioje autorius, nors ir išryškėja kaip stiprus literatas, vis tik ganėtinai iškraipo Naujojo Testamento apaštalo Pauliaus paveikslą. Pastarasis teigė, kad Pauliaus oratoriškų ir lyderio savybių dėka, krikščionybė paplito po visą to meto pasaulį. Jis mano, kad jei ne Pauliaus sugebėjimai kalbėti pagonims helenistiškai, krikščionybė nebūtų tapusi pasauline religija, nes Jėzaus tarnystė buvo lokali. Tad ir krikščionybė būtų likusi uždara nedidelėje geografinėje aplinkoje – Izraelyje.
T. Wrihgtas stoja į polemiką su Wilsonu ir išleidžia savo knygą kaip ištisą antitezę, kurioje bando parodyti, koks atsiveria apaštalas Paulius savo raštuose – laiškuose. Knygoje Wrightas ne kartą parodo ir patikina, jog Jėzus, o ne Paulius buvo krikščionybės steigėjas. Jis paneigia vieną tyrinėtojų tarpe paplitusią hipotezę, kad Paulius, norėdamas daugiau patraukti pagonių į krikščionybę atsižadėjo judėjiškumo ir pamokslavo helenistinę evangeliją. Tokį supratimą Wrightas vadina surogatiniu, klaidingu ir neistoriniu (80 psl.). Anot jo, Paulius pagonims pamokslavo „žydų monoteizmą, t.y. Dievą, sukūrusį pasaulį ir sudariusį Sandorą su Savo tauta. Pauliaus pažiūros yra priešingos stoikų panteizmui, pagoniškam monoteistiniam sinkretizmui <…> bei genoteizmui, aukščiausios būtybės išaukštinimui kaip „Vieningos Pradžios“ (81 psl.). Tad Kristaus žinia, anot Wrighto, kurią nešė apaštalas pagonims, turėjo likti judėjiška, o ne išversta į pagonių terminologiją. Nes tada ji būtų tapusi kaip viena iš daugelio pagoniškų „konkuruojančių ideologijų“.
Wrightas argumentuoja, kad iš Pauliaus laiškų galima matyti 6 judėjiško ir helenistinio mąstymo skirtumus:
1. Dievas ir gamta. Paulius skelbė vieną Dievą, o pagonys tikėjo daug dievybių. Jis dėstė, kad gamtos nereikia sudievinti, nes ji buvo sukurta. Tačiau ji kaip Dievo kūryba išlaiko dievišką orumą.
2. Kultas ir religija. Pagonys turėjo aibę apeigų, aukojimo ceremonijų, kurias Paulius vadina demoniškomis. Krikščionybėje gi yra tik eucharistijos auka, kurioje dalyvaudama, Bažnyčia tampa „išėjimo bendrija“.
3. Valdžia ir imperija. To meto Romoje vyravo stiprus imperatoriaus kultas – Kyrios Kaisar – „Cesorius yra Viešpats“. Tuo tarpu Paulius skelbia – Kyrios Ieusus Christos – „ Jėzus Kristus yra Viešpats“. Pasak autoriaus, Pauliaus Kristologija yra judėjiška. Jis paneigia visuotinę ciesoriaus valdžią, parodydamas, kad Kristus yra vienintelis Viešpats virš visos kūrinijos.
4. Žmogiškumas. Paulius skelbė visiškai kitą žmogiškumą, nei apie tai mąstė pagonys. Jis nešė kitą „etikos mokymą“. Atgimimas – seno žmogaus mirtis ir prisikėlimas naujo žmogaus Jėzuje Kristuje, kuris gali elgtis sutinkamai su žmogiškąja verte.
5. Pasaulio sukūrimo istorija. Pagonys turėjo įvairių mitų apie pasaulio atsiradimą, bet Paulius pateikia Senojo Testamento visatos atsiradimo istoriją, kurios pagrindinis veikėjas vienintelis tikrasis Dievas.
6. Filosofija ir metafizika. Paulius metė iššūkį visoms helenistinėms filosofijos srovėms (stoikų, epikūrininkų, ir Cicerono „akademikų“), teigdamas, jog tikroji paties Dievo išmintis – Kirstus Jėzus yra priešinga pagonių gudravimui – išminties (filosofijos) išvedžiojimui.
Manau, kad šie autoriaus istoriniai ir biblistiniai pastebėjimai yra tikrai vertingi. Gerai nepažįstant helenistinės pagoniškos kultūros ir judėjų mąstymo skirtumo, šiandienos Pauliaus laiškų skaitytojas gali nuklysti į savo supratimo ir interpretacijos brūzgynus. Raštų eizegezė yra bene labiausiai paplitusi krikščionių negalia, kuriai daro įtaka postmodernus mąstymo būdas – laisvai ir iš savo taško interpretuoti tai, ką skaitai, neatsižvelgiant į to meto istorines bei kultūrines aplinkybes, į autoriaus mintį. Todėl ir Wilsono apaštalo Pauliaus charakterio interpretacija – pakankamai laisva, kai teigia, kad jis savo „judėjišką“ mokymą išvertė į „helenistinį“. Prieš tokį apaštalo Pauliaus paveikslą pasisako Wrightas. Autorius bando parodyti, kad Paulius neprarado judėjiško mąstymo ir žvelgė į Kristaus atliktą darbą iš Senojo Testamento perspektyvos.
Žinoma, yra suprantamas autoriaus noras pabrėžti Pauliaus judėjiškumą, nes jis oponuoja Wilsono helenizuotam apaštalo charakteriui. Kitom aplinkybėm aš nebrėžčiau tokios griežtos ribos tarp žydų krikščionių ir pagoniškos kilmės krikščionių, kaip tai daro autorius, nors tai yra pravartu žinoti, kad suprastume tas aplinkybes ir pasaulėžiūras, kuriose funkcionavo pirmoji Kristaus bendruomenė. Mano galva, Apaštalas Paulius kalba Kristaus Bažnyčiai – naujai tautai, kurioje etnine prasme buvo ir žydai, ir pagonys, tačiau dvasiškai – tai buvo nei žydai, nei pagonys, bet Kristaus Kūnas, Dievo tauta. Todėl bendražmogiškos problemos kaip, antai, visų nuodėmingumas, buvo visų problema, bei visų žmonių išgelbėjimas per Kristų – universali tiesa. Tad autorius galbūt vietomis šiek tiek per daug pabrėžia Pauliaus judėjiškumą. Sakyčiau, apaštalas neskelbia „tradicinio judaizmo“, taip pat kaip ir helenistinių įsitikinimų. Jis buvo Kristaus Evangelijos skelbėjas ir mokytojas, dėl Jėzaus pažinimo atsisakęs, tai kas sena – fariziejiškų papročių, įsitikinimų ir rabiniškumo, kuris negalėjo išgelbėti Izraelio. Žinoma, sutinku ir su autoriaus mintimi, jog Pauliaus judėjiškų minčių pervertinimas Evangelijos šviesoje vis dar išlieka atviras klausimas. Gerbiu autoriaus mokslines pastangos atkurti apaštalo Pauliaus istorinį ir biblinį paveikslą, nes jis yra ganėtinai miglotas dėl praėjusių amžių sluoksnių bei skirtingų XX a. tyrinėtojų nuomonių (Schweitzerio, Bultmanno, Davies, Kasemanno, Sanderso) kurias, beje jis pristato, suteikdamas vertingų žinių (12-20 psl.). Vis tik, pastebėčiau, jis per stipriai stengiasi apaštalą Paulių grąžinti į judėjišką tų laikų kontekstą, nes apaštalas Paulius puikiai pažinojo ir helenistinę kultūrą, citavo jų poetus, mintis.
Man patiko autoriaus gilinimasis į apaštalo Pauliaus laiškuose minimą „Dievo tiesumo“ klausimą. (93-160 psl.). Jis pateikia kur kas platesnį šios sąvokos paveikslą nė mes, krikščionys, buvome linkę manyti, t. y. kaip juridinį nenupelnyto išteisinimo faktą, kurį ypač pabrėžė Reformacija dėl to meto bažnyčioje įsivyravusių indulgencijų – nuodėmių atleidimo raštų išsipirkimo. Tačiau Wrightas gerai parodo Senojo Testamento ir Naujojo Testamento sąsają, jog Dievas buvo sumanęs išgelbėti visą pasaulį per Savo išrinktos tautos – Izraelio paklusnumą. Tačiau Izraelis buvo neištikimas, tad Dievas, būdamas ištikimas Savo Sandorai siunčia ištikimą ir paklusnų Izraelio Sūnų – Kristų, kuris per Savo paklusnumą iki mirties įvykdė visų išgelbėjimą. Kristuje išsipildė Sandoros pažadas – Dievo teisumas atsivėrė Kristaus teisume. Taigi Dievo teisumą autorius ragina suprasti kaip Dievo ištikimybę Savo Sandorai. Dievas teisus, nes Jis yra ištikimas Savo Sandorai, kurioje nuo seno buvo numatyta nugalėti blogį ir nuodėmę pasaulyje. Tai buvo įvykdyta Kristaus mirty ir prisikėlime. Tada Dievas kaip teisingas Teisėjas stoja į bejėgių pusę – tiek žydų, tiek graikų – tų, visų, kurie ieško Dievo pasigailėjimo. Todėl teismo metafora gali būti suprasta tik Sandoros kontekste. Viso pasaulio išgelbėjimas turėjo eschatologinį charakterį, tuo Izraelis vylėsi nuo seno. Man tikrai nuskambo naujai mintis, kad I- ojo a. „išteisinimo“ supratimas neturėjo nieko bendro su asmens santykiu su Dievu. Ne soteriologinį šios doktrinos charakterį, bet eschatologinį pobūdį pabrėžė apaštalas, mano Wrightas. Išteisinimas parodo, kas yra ir bus Dievo tauta paskutiniąją dieną. Pamačiau, vis tik kaip stipriai šiandienos krikščionybė yra įtakojama individualistinio mąstymo – individo išgelbėjimo, bet ne bendruomeniško tikėjimo – priklausymo Dievo tautai. Manau, kad išteisinimo temos išplėtojimas pagal Pauliaus laiškus yra tikrai stiprioji šios knygos pusė. Be to, teisus yra autorius sakydamas, kad būtent toks teisumo supratimas, leidžia krikščioniškoms bendruomenės, katalikams ir protestantams, rasti dar vieną bendrystės tašką ekumenizme. Galvoju, kad būtent išteisinimo kaip išgelbėjimo įsitikinimas neleidžia daugeliui protestantų kalbėtis su katalikais. Išteisinimas gali tapti ne skirianti, bet jungianti tema.
Taip pat sutinku su autoriaus nuogąstavimais, kad jei krikščionys nesupras „Dievo teisumo“ klausimo Sandoros kontekste, jie rizikuos visiškai paskęsti individualizme, kas Augustino ir Liuterio laikais nebuvo taip baisu, nes žmonės buvo glaudžiai vienas su kitu susiję. Autorius teisingai įžvelgia šiandienos bažnyčios pavojų.
Šią knygą siūlyčiau perskaityti bendruomenių vadovams ir krikščionims, kurie studijuoja teologiją. Žinoma, naujatikiams ji būtų per sunkus maistas, bet krikščionims, kurie yra labiau pažengę, tikrai pasitarnautų geresniam Pauliaus laiškų supratimui.
Iliustracija: Rembrantas, „Šventas Paulius kalėjime” (1627).
Gaila, kad prie straipsnio nėra parinkties „Spausdinti”… ar tiesiog nepastebiu?
Ačiū, Dalia, už pastebėjimą. Kol kas tokios galimybės nėra, bet reikės pagalvoti. 🙂